Daug nusileido angelų į žemę,
Juodais klaustukais trimituot pradėjo--
O medžiai klausė, ką ženklai šie lemia
Prišalusio prie gruodo sparno vėjo,

O vėjas blaškėsi, lyg  liūdesys priblokštas
Iš begalybės vieversingų smilgų--
Į dangų kilo balto sapno bokštas,
Dejuodamas kaip mūsų žemėj ilgu--

Kaip ilgu ilgu, o naktie ilgoji,
Kur dingo baltas takas tokią naktį--
Vilties žvaigždute Rytuose rasoji,
Bet negali virš slenksčio jos uždegti,

Dangau, dangau, iliuzija šventoji,
Kiek į tave baltų sparnų įsmigę--
Virš žemės aukuro gyvybe ašaroji,
Supuoji jos skausmingai trapią vygę...