Dar prisimenate, kaip šiugžda verčiami knygos lapai? Lyg medžiai, pasakojantys savo gyvenimus, savo istorijas, kelius kelelius, posūkius, klaidas, suklupimus, išbandymus... Ieškote to knygose? Randate? Džiaugiatės?

Atsisėdate krėslan, susikaupiate, pasidedate „mezginį“ ant kelių ir atsiduodate pasakai. Bėgate, jaučiate, liečiate... Visko tiek daug! Suklupę vėl keliatės ir bėgate tolyn, nes nėra laiko poilsiui. Stebitės, kai staiga atverčiate sekantį puslapį ir randate jį tuščią. Žioptelite ir dar ilgokai supatės krėsle po tokios netikėtos pabaigos.

Po to, nieko nelaukę, nupėdinate į biblioteką, pasisveikinate su miela valytoja, sutaršote plaukus išdykusiam berniukui, pasigrožite užsiskaičiusia mergina ir pačiame pastato gale randate ją, bibliotekininkę. Atiduodate knygą ir drąsiai pareikalaujate kitos:
- Prašyčiau man gerą knygą.

Ji patenkinta nusišypso ir ima slinkti palei lentynas. Pirštais perbraukia nutrintas knygų nugarėles, kartas nuo karto pasklaido vienos ar kitos knygos puslapius. Vienas atideda į lentyną, kitas krauna jums į glėbį. O jūs drąsiai sekate paskui jos rudą pakaušį ir vis bandote suprasti: apie ką ji mąsto?
Smulki šypsenėlė apvalainame jos veide jums mažai ką išduoda. Aiškiaregystės dovanos irgi neturite, todėl akys taip pat mažai ką pakužda. Taip ir einate pirmyn ir pirmyn, nuo vienos lentynos iki kitos ir atgal.

Pagaliau pasitenkinate turimomis knygomis ir imate jas atrinkinėti. Žiūrite į viršelius, iliustracijas, skaitote anotacijas, paklausiate užsiskaičiusios merginos patarimo. Ši piktokai pakelia akis, bet išgirdusi pakartotą klausimą šypteli, ir jau dviese renkatės, ką skaityti.

Grįžtate namo, vėl sėdatės į tą patį krėslą, atsiverčiate knygą ir pasijaučiate kaip tikruose namuose. Nieko keisto, juk ant kelių tokia gera knyga! Nauji nuotykiai, nauji netikėtumai... Kaip gaila, kai neturi laiko knygai ir negali viso to patirti!

Mąstote, apie išdykėlio berniuko žodžius: „Knyga – mano nuosavas, jaukus pasaulis“. Mąstote, ar tai nėra dar viena jo išdaiga, bet po kiek laiko ir jūs imate pritarti šiam teiginiui. Skaitant ne knyga būna jūsų taikinys, o jūsų ego. Tai, kas knygoje užrašyta, taikoma ne kažkam kitam, o jūsų jausmas. Ši mintis jus nustebina, ir einate išsivirti arbatos.

Užsiplikę žalios kiniškos arbatos iš maišelio jūs gurkšnojate karštimą ir vėl grįžtate prie berniūkščio žodžių. Į galvą atėjusi keista idėja atkakliai įrodinėja savo tiesą. Iš pradžių netikite, kad kiekviena knyga yra jūsų autoportretas, bet paskui, labai lėtai, idėja pasiekia savo.

„Rašytojai – kaip dailininkai“, – kalba ji. „Vieni moka ne tik teplioti, bet ir piešti, tapyti, o kiti – priešingai. Tepliojimas yra visas jų menas. Žinoma, yra dar ir treti, kurie moka tapyti ir piešti, bet jiems kartais nepavyksta, bei ketvirti, kurie neturi jokių meno pagrindų, bet nupiešia šedevrus.“
„Nuo to viskas ir priklauso“ - skamba žodžiai galvoje. „Gražūs paveikslai tolygūs įdomioms knygoms, teplionės - absoliučiai nevykusioms, vienodoms knygoms. Šiek tiek nevykę paveikslai simbolizuoja išsisėmusias knygas, kurias perskaitome tik dėl to, kad skaitėme prieš tai buvusias knygas. O šedevrai – tai geros knygos. Pačios geriausios. Argi ne?“

Jūs nusišypsote ir suprantate, kad gera knyga – tarsi namai. Tarsi mažas pasaulėlis, kur jūs gyvenate, augate, klestite. Suvokiate, kad tai jūsų pasaulis. Širdį užpildo jaukumo jausmas, gyvenimo džiaugsmas, santarvė, ramybė. Lūpų kampučiai baigia pasiekti ausis, paskausta visus veido raumenis. Lėtai pasilenkate ir įžengiate į savo „namus“.