Gyvenimas tiksi neužstrigdamas kaip laikrodukas. Tik ne visada žinai, kas tavęs laukia už kito posūkio.
Žmonės vieni kitus persekioja nežabotu pavydu. Taip, pavydas būdingas kiekvienam, bet jo esti kelios rūšys. Baltasis pavydas stimuliuoja eiti į priekį, siekti tikslo, tobulėti. Juodasis pavydas it demonas užvaldo žmogaus sąmonę ir išsiveržia agresijos protrūkiu.
Bet neužbėgsiu įvykiams už akių. Pradėsiu viską iš pradžių.

Gyvenau tuomet dar Lietuvoje. Net sapnuoti nesapnavau apie emigraciją į Vakarų Europą.
Ringailei ilgai nesisekė meilėje. Juk ne jos tai kaltė.
Pamenu, gėrėme šampaną jos trisdešimtmečio proga. Kiekvienas palinkėjimas skambėjo maždaug taip pat: „Meilės!”
Tik meilės niekas nepardavinėja, neskaptuoja iš medžio, nežiedžia iš molio, nepiešia ant drobės.
Ji ateina patyliukais, netikėtai. Mano draugę tikroji, laimingoji meilė kažkodėl vis lenkė.

Rudenėjant grįžo ji iš Vokietijos be galo laiminga:
-Sutikau žmogų, kuris artimas mano sielai. Robinas - filosofijos studentas iš Austrijos, - pasakojo naujienas Ringailė.
- Kaip džiaugiuosi už tave. Pagaliau ir po tavo langu sužydės žiemą alyvų krūmas.
- Jis atvažiuos pas mane kitą mėnesį dviem savaitėms.
- Nuoširdžiai džiaugiuosi.
- Noriu nusipirkti naują patalynę. Padėsi man išsirinkti?
- Su didžiausiu malonumu, - atsakiau draugei. - Pirmai nakčiai turi būti kažkas įspūdingo. Geriausia tam tiktų šilkas.

Draugės austras atskrido ant meilės sparnų. Prieš tai apipylęs ją milžiniškais siuntiniais. Meilės laiškai keliavo vienas po kito. Dieną prieš atskrisdamas, jis ją perspėjo. Telefono ragelyje iš Austrijos plaukė vyriškas balsas į draugės ausį:
- Ringaile, nežinau kaip tu sureaguosi, bet aš bijau tave nuvilti. Gal geriau man atidėti kelionę?
- Jokiais būdais. Aš laukiu tavęs. Jau suplanavau tavo viešnagės maršrutą. Mūsų laukia nuostabūs atradimai. Juk tu norėjai pamatyti originalius Čiurlionio paveikslus?
- Taip. Bet yra vienas „bet“. Ringaile, aš myliu tave. Mes turime apie ką kalbėti dieną naktį, bet...
- Nieko nenoriu girdėti. Laukiu tavęs rytoj Vilniaus oro uoste, - griežtai pasakė draugė.


Jie susitiko šiltai apsikabindami. Keista buvo matyti ją vyro glėbyje. Stiprios rankos apglėbusios draugę per liemenį suko ją ore. Jos šypsena netilpo veide.


Parsivežusi svečią į namus, Ringailė citavo jam Kantą vokiškai, o tasai plojo delnais iš nuostabos.
Kas kartą vis susitikdavo jų žvilgsniai. Ringailė degė aistra šiam filosofijos fanui. Pagaliau ji patirs pirmosios nakties paslaptį. Nesvarbu, kad pasivėlinusi meilė, kad kiekvienas už jos nugaros pašaipiai vadino ją „senmerge“. Svarbu, kad jos meilė rado atsaką.

Gerokai po vidurnakčio Ringailė pravėrė savo miegamojo duris.
Ant stalo , palangės, grindų, spintos degė daugybė baltų žvakių. Ant stalelio baltų frezijų puokštė skleidė pavasarišką kvapą. Dvigulė lova, paklota juodu šilku, suteikė seksualumo. Ringailė prisiglaudė prie Robino peties ir pirmoji pasiuntė intymų signalą - bučinuką į lūpas. Jo lūpos liko griežtai sučiauptos ir sausos. Kažkas ne taip.
- Kodėl tu bijojai atvykti? - ryžosi paklausti draugė.
- Taip  man pirmą kartą, kai įsimylėjau moters sielą, kuri tokia artima manajai.
- Bet ir man tu esi pirmas.
Jo sukaustytu iš baimės veidu žaidė žvakių šviesa.
- Mes nugalėsime baimę. Išgersi brendžio?
- O, taip! - entuziastingai šūktelėjo austras.


Atsisėdę ant juodo šilko patalynės, jie susidaužė taurėmis.
- Už mus, - tepasakė ji.
- Gaila, kad Berlyne neturėjau drąsos pasakyti tiesą, - suakmenėjusiu žvilgsniu jis spoksojo į jos pirštus, laikančius taurę.
- Kokią tiesą? Tu turi kitą?
- Ne.
- Nemyli manęs. Tai buvo tau tik žaidimas?
- Ne tai. Myliu tave ir bijau netekti tavo palankumo. Mūsų draugystė tokia ypatinga.
- Bet..? Na, sakyk, kas tuomet? Esi dar berniukas, nesimylėjęs su moterim?
- Taip.
- Taip ir maniau, - su palengvėjimu pasakė ji, - patikėk, mes išbrisime iš švendrių tankumynės ir pasieksime meilės jausmų upę.
- Kažin?
- Ko tu bijai?
- Prarasti tave. Tu atėjai į mano gyvenimą kaip netikėtas laiškas, kurį gera skaityti.
- Tuomet rašau toliau, - kuždančiu balsu pasakė Ringailė, ir kaip lapai rudenį ėmė kristi ant žemės jos drabužiai.
- Ne! -šūktelėjo jis. - Tu nieko nesupranti. Iš kur tau suprasti mano dvasios kančias. Tėvai vis sriūbauja kodėl aš nevedu. Draugai nesupranta dažnai manęs. Iš kur jiems suprasti mano skausmą.
Jos nuogas kūnas susigūžė. Skubiai palindo ji po juodo šilko paklode.
- Nesuprantu tavęs, Robinai? Jeigu iš lėto man atsiskleisi, aš išbučiuosiu tavo skausmą, kuris ištirps. Pasitikėk manimi, nes myliu tave, - įrodinėjo Ringailė.
- Myli? A? Štai kaip! - piktai šaukė austras.
- Tu dar abejoji? - suglumo draugė.
- Prieš atvykdamas pas tave, ieškojau ramybės. Kojos nuvedė mane į bažnyčią. Atsiklaupiau prieš altorių ir pakėliau akis į Nukryžiuotąjį. Jo nuogos kojos, atsikišę šonkauliai žadino mano seksualumą. Ringaile, aš esu gėjus, mylintis tave kaip asmenybę, kaip ypatingą žmogų mano gyvenime, - ir nuleidęs galvą, susiėmė ją abiem rankomis.

- Stop! - tyliai pasakė Ringailė, -i r nuoga išskubėjo iš miegamojo.

Po pirmosios meilės fiasko draugė pasikeitė.
Joje apsigyveno juodas pavydas, kuris kurstė nesantaiką mano šeimoje.
- Ar nepagalvojai, ko tavo Joris ištisai spokso į mane? Ar tu esi akla ar tik apsimeti?, - kandžiai šaipėsi Ringailė.
Tai buvo mano šeimyninės meilės pabaigos užuomazga.
Tačiau gyvenimas nesibaigia net pasibaigus meilei ir netikėtai užklupus dvigubai išdavystei.
Įdomu, kas manęs laukia už kito posūkio?
Kiniečių Tao išmintis skelbia:
„ Tas kuris siekia beribės sėkmės,
baigia be sėkmės.“
Lao-tsje

Leidžiu laikui tekėti it srauniai kalnų upytei. Plaukti moku, nenuskęsiu. Svarbiausia nelikti su skauduliu paširdžiuose. Su meile paleidau savo praeitį ir nėriau gilyn. Tik per skausmą atrandi tikrąją gyvenimo prasmę. Dabar iki galo supratau kiniečių išminčio Tsjewang-tse posakį: „ Tik pačioje aukštumoje esti pakankamai erdvės platiems sparnams“ .

Ryžtingai pakėliau akis į dangų ir prisipažinau:
„ Dieve, atleisk. Buvau nusisukusi nuo tavęs.“