Kada  Žvaigždė Kalėdų kyla
Ten tolių toliuos už šilų,
Jaučiu praslystant baukščią tylą
Viršūnėj guobos ir galiu

Paliest erškėčio raudonumą
Saulėlydžio nuoga styga--
O temstančiais asfaltais dumia
Skeveldros laiko, ir staiga

Išnyra miškas aptaškytas
Šermukšnių ir vilties krauju—
Ir vėl paveikslas byra šitas
Aštriai skausmingai, o nauju

Vėl ryto ašmeniu sužydi
Visi takoskyrų kerai—
Ir dulkę Tėviškės kaip didį
Stebuklo pranašą laikai

Ant temstančio griūvėsio taško,
Ant lyros bąlančios stygos,
Kurią sušalę vėjai blaško—
Klausyki gimstančios dainos,

Kada Žvaigždė Kalėdų kyla...