Nerijus Laurinavičius-Aizbergas

Galvakojai moliuskai Vilniuje

(Specialus reportažas)

Pirmąją žiemos dieną Vilniuje koncertavo „Galvakojai moliuskai“. Tai buvo jau antrasis jų koncertas Lietuvoje per pastaruosius keletą metų. Nežinau kodėl, anksčiau „Nautilus pompilius“ mintyse asociatyviai siedavau su povandeniniu laivu. Greičiausiai man kažkas, pats tiksliai nežinodamas, nenoromis pamelavo. „Nautilių“ berods sugalvojo ponas Žiulis Vernas ir savo romane panardino jį „20 000 mylių po vandeniu“. „Nautilus pompilius“, pasirodo, yra lotyniškas galvakojų moliuskų pavadinimas. Nesvarbu, jog ši visame pasaulyje žinoma rusų roko legenda tituluojama grupė, šiemet švęsianti savo 25-metį, dabar jau nebe ta (šiandien „Ju-Piter“ arba „Ю-Питер“; penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, dujinė milžinė arba Tu-Piteris, jei patinka, gali ir taip išsiversti, o gal turimas galvoje vyriausiasis Romos imperijos globėjas, gal ir ne, kas ten žino...), tačiau Viačeslavas Butusovas visgi vienas ir tas pats. Vadinasi, ne „Ju-Piter“, o „Nautilus pompilius“. Galvakojai moliuskai. Vilniuje.
Koncertas vėlavo dvidešimt minučių. „Forume Palace“ palyginti nedidelėje pusrutulio formos „Balsas.lt“ salėje tuo tarpu ėmė trypčioti įvairaus plauko publika. Vieni buvo labiau plaukuoti, kiti – išvis be plaukų. Tiesą sakant, mano prieškoncertinės spėlionės dėl susirinksiančiųjų plauko bei amžiaus įvairovės pasitvirtino beveik šimtu procentu. Bet palikime tuos plaukus ramybėje – ne juose juk esmė, nors sakoma, jog geriausiai apželia tie, kurių galvose daugiausiai mėšlo... Įdomu, o kas tuomet slypi kvadratinių skustagalvių vyrukų puodynėse...? Taip ir norisi pabarbenti į jas, bet tuomet nežinia kur gali atsidurti...
Nekantraujantys grubės mylėtojai ir šiaip čia papuolę per klaidą, ėmė įnirtingai trypčioti, sukeldami duslų dundėjimą, lyg keletas šimtų zebrų skuostų per Afrikos platybes. Kvadratagalviai vyrukai, ne paslaptis, yra talentingai įvaldę vėją po savo nosimis, tad gūsingu periodišku švilpimu tarsi mėgino iš užkulisių į sceną ištraukti garbingus šio vakaro svečius. Bet scenoje iškilmingai spindėjo tik koncertui nepriekaištingai užtaisyti instrumentai, kurie atrodė kaip karui paruošti netrukus iššausiantys ginklai. Ir vienišas mikrofonas ant baslio, pakylėto ant atokaus pjedestalo, nesulaukiančio Viačeslavo Butusovo.
Dar po kelių minučių scenoje pagaliau išdygo kažkokia gyva beplaukė būtybė, šiek tiek panaši į fantomasą. Kažką bandė pasakyti į rankoje įspraustą mikrofoną, tačiau pasirodo pataikė ne į tą galą, todėl įvairiaplaukė publika širdingai nusikvatojo. Apvertęs mikrofoną aukštyn kojomis renginio pristatytojas netrukus iš lapuko ėmė skaityti padėkas žmonėms bei organizacijoms, be kurių laukiamas renginys taip ir nebūtų buvęs sulauktas. Perskaitęs visą sąrašą „fantomasas“ galiausiai pripažino, jog iš tikrųjų dėkoti nėra kam, tad keletas šimtų „zebrų“ dar kartelį iš širdies nusižvengė.
Kai buvo atlikti visi šūksmingi pristatymo formalumai, scenoje iš tikrųjų nušvito „Ju-Piter“. Viačeslavas Butusovas, Jurijus Kasparianas (1981-1990 m. grojęs kartu su Viktoru Cojumi grupėje „KINO“, vienas pagrindinių „Popmechanikos“ narių, dalyvavęs Sergejaus Kuriochino „performancuose“) bei dar du vyrukai (atsiprašau, nežinau jų vardų) griebėsi savo „ginklų“. Nuotaikingai garbanotas į jamaikietį panašus meškinas virtuoziškai šokdino bosines stygas, žemais dažniais riaumojančias iš didelių koncertinių kolonėlių. Lieknas būgnininkas vilkėjo marškinėlius, ant kurių buvo pateiktas įvairiausių pasaulio religijų meniu. Pats aš į šį sąrašą neatkreipiau dėmesio – tiesiog man pakuždėjo į ausį. Pirmoji nuskambėjusi daina berods buvo „Brilyjantovyje dorogi“ (atleiskite, jei netyčia klystu). Briliantinis garsas kiaurai persmelkė visus kaulų čiulpus.
Beveik kamerinė aplinka teikė tam tikrų privalumų, nes už 80 Lt galėjai stovėti visai šalia plastiškojo Kaspariano riešų, o tie, kurie nepagailėjo pinigų brangesniems bilietams (iki 260 Lt) kaip šikšnosparniai buvo išgrūsti į daugiau ar mažiau atokesnius pusrutulio formos salės kampus, kuriuose prie asmeninių staliukų nematomai sriūbčiojo alkoholinius ar kitokius gėrimus. Dar neapšilusi, prie kiaurai veriančio garso nepripratusi vangoka publika palaipsniui įsisiūbavo ir ėmė vis labiau pritarti Viačeslavui Butusovui, kuris beveik visą koncertą dainavo užsimerkęs, lyg nugrimzdęs į sapno būseną (gal ir dėl to kelis kartus pamiršo dainų žodžius, tačiau užmigęs greičiausiai nebuvo, o daugiametė sceninė patirtis šiuos neryškius nesklandumus ganėtinai sklandžiai užmaskavo). Šalia baslio, ant kurio kabojo mikrofonas dunksojęs mineralinio vandens buteliukas taip ir liko nepaliestas.
„Kniaz tyšyny“, „Dychanyje“, „Titanik“, „Tutanchamon“, „Ya chocu bit s toboi“... Iš tikrųjų skambėjo charizmatiškieji užburiantys „Nautilus pompilius“... Gyvo garso koncertas, kuriame, regis, neapčiuopiamai sklandė 2007-ųjų metų pradžioje Londone užgesusio beveik visų grupės tekstų autoriaus poeto Iljos Kormilcevo gyvybė (amžinąjį atilsį).
Savitu įtraukiančiu grojimu pasižymintis Jurijus Kasparianas neatrodė lyg būtų nužengęs iš 90-ųjų metų „KINO“, kuriame vaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Jis visas spindėjo susikaupimu, jaunatviškumu bei romumu, o gitara jo rankose kaip klusni tarnaitė šoko kadrilį. Architektas Viačeslavas Butusovas (tam tikra prasme rusiškasis Algirdo Kaušpėdo variantas) fundamentaliai brandžiai savo rankose išlaikė visas gyvojo koncerto gijas ir netgi vieną dainą specialiai pašventė Vilniui... „Goodbye America... ooo... gde ja nebyl nekogda“... Nežinau, ar taip išsprūdo netyčia, ar tai buvo sąmoningai išreikšta šiokia tokia ironija...
Po dviejų valandų „Galvakojų moliuskų“ ir trepsinčios publikos intensyvios sinergijos viskas pamažu ėmė krypti į pabaigą. Lyg pajutę galą, iš įvairių šikšnosparniškų salės užkampių scenos link pajudėjo kvadratagalviai skustagalviai vyrukai, kurie šiek tiek buvo panašūs į nuo būdų nutrūkusius veržlius buldogus su dviejų pirštų storumo žvangančiomis grandinėmis ant kaklo. „Sko-va-ny-je od-noj ce-pju, svia-za-ny-je odnoj cepju...“ arba „Marš, marš pravoj, marš marš levoj...“ pro šalį drožė beplaukės būtybės pastarąją pacifistinių tonų dainą.
Nors renginio organizatoriai visa gerkle trimitavo, kad dalį programos sudarys legendinės grupės „KINO“ dainos, patys muzikantai, regis, su šia pozicija nebuvo supažindinti (arba sumanė šiek tiek pagudrauti), nes vos tik užgeso paskutinieji „Nautilus Pompilius“ dainų akordai, jie bandė nejučia „pasiplauti“ į užkulisius, visai užmarštin nugramzdinę faktą, jog koncertas vėlavo daugiau nei dvidešimt minučių. Tokia padėtis absoliučiai netenkino susirinkusiųjų, todėl audringai subangavo zebriškai duslus trepsėjimas, švilpimas bei juoda vėliava su baltu užrašu „KINO“. Jurijus Kasparianas pamatęs skausmingai pažįstamą vėliavą nuoširdžiai nusišypsojo ir lyg povandeninis laivas savo mintyse paniro į nostalgišką praeitį... „Viktor Coj, Viktor Coj, Viktor Coj...“ – išvien skandavo įkaitusi minia. Už nepavykusį „pasiplovimą“ „galvakojams moliuskams“ teko sumokėti dvigubu sugrįžimu į sceną iš užkulisių. Tik kai vargais ne galais pavyko „iškaulinti“ tris „KINO“ dainas, įvairaus plauko susirinkusieji dalinai aprimo ir nenoromis iš lėto ėmė traukti rūbinių link.

- - -

Keistas jausmas apėmė po viso to, kas įvyko. Lyg niekur iš tikrųjų ir nebuvai, lyg ką tik pramerkei akis iš jaukiai sumišusio sapno, kuriame briliantiškai smingantys dainų žodžiai (berods) nekabino pernelyg gilių esybės klodų, tačiau nuoširdžiai paliko tau šį tą neišnykstančio...

2008, Gruodis