Marius niekaip negalėjo nustoti galvojęs. Jam viskas buvo keista. Keisti žmonės, keista kalba, keisti žvilgsniai. Ir ne veltui. Jis jau gyveno toli nuo savo senųjų namų, o prie naujųjų dar nebuvo spėjęs priprasti.

Ankščiau Marius su šeima gyveno Vilniuje. Dabar Telšiuose. Gyvenimo sąlygos pasikeitė tikrai ne į gerą. Supuvęs medinis namas su kiauru šiferiniu stogu, neasfaltuotas kiemas, išgerinėjantys kaimynai, jų piktas šuo.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Marius galų gale turėjo savo kambarį. Savo plote jis galėjo šeimininkauti kaip išmanė. Nebebuvo kvailo draudimo kabinti plakatus. Tiesą sakant mama atėjusi pas Mariau, netgi paprašė, kad ant tų vietų kur buvo atsilupę tapetai jis ką nors užklijuotų. Kambarys tikrai džiugino vaikiną.

Pirmoji diena naujojoje klasėje. Marius liko sužavėtas žmonių draugiškumu paslaugumu. Visi patys priėjo susipažinti su Mariumi, paslaugiai aprodė moyklą, kabinetus, supažindino su mokytojais. Vaikinas galvojo, kad pasiners į malonų mokymasi.

Mariaus dėmesį patraukė viena mažytė margaitė. Jis net buvo pagalvojęs kad ji pasiklydo, ir įėjo ne į savo klasę. Bet pasirodo, kad tai buvo jo bendramokslė Elena. Mažo ūgio, susivėlusi, apsirengusi prasčiau už kitus mokinius ji tikrai atrodė keistai.

Mokyklos monotonija tikrai nepasikeitė, pagalvojo Marius. Skambutis, eini, skambutis, sėdiesi, skambutis eini valgyti, skambutis vėl sėdiesi. Praėjo pirmoji diena. Marius apsižvalgęs ar eina tuo keliu į namus pamatė Eleną. Ji ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jis. Naujokas pasivijo ją ir užkalbino:

- Sveika.
- Labas.
- Ko tokia liūdna?
- Nieko, ir vėl teks grįžti į namus...
- O ką? Ten tau blogai?
Elena keistai pažiūrėjo į Marių ir supratusi, kad jis nieko nežino, tarstelėjo:

- Nieko neklausk.
- Nagi, papasakok, - neatlyžo Marius.
- Štai ir mano namai, - pasakė mergina ir pasuko į naujųjų Mariaus kaimynų kiemą.

Mariui nieko nebereikėjo sakyti. Jis viską suprato pats. Merginos tėvai buvo girtuokliai. Vaikinas tai pastebėjo jau pirmą savo naujo gyvenimo dieną.

Kitą rytą jis specialiai prie gyvatvorės laukė jos. Elena truputi susigėdo pamačiusi Marių, bet trumpai pagalvojusi, ėjo į mokyklą su juo. Netik ėjo bet ir parėjo. Tik šįkart jau drąsiau pasakodama apie save, savo tėvus, drauges, gyvenimą. Taip tesėsi iki penktadienio.

Penktadienį mokykloje turėjo vykti šokiai. Marius nuėjo į juos. Kaip bebūtų keista būdamas tokių metų jis nemėgo šokti. Bet tą vakarą buvo išimtis. Jis nuplukęs šoko su nepažįstamomis merginomis. Jos kabinosi jam ant kaklo, suko savo ilgas kojas apie jį. Aplink šlaminėjo apgirtę vaikinai. Mariui pasidarė karšta, be to jis norėjo nusičiurkšti. Tualetai buvo mokyklos rusyje.

Nusileidus į rusį Marių pasitiko šlapimo kvapas, prirukytas koridorius. Marius pagalvojo: „kaip detektyvuose“. Beveik pasiekus vyrų tualeto duris jis išgirdo pažystamą balsą:

- Tomai, prašau, nereikia, Tomai, maldauju tavęs...
- Tylėk, atrodo tau pasakiau.
- Tomai, neliesk manęs, aš klyksiu...
- Klyk, niekas tavęs negirdės.
- Maldauju tavęs, buk geras Tomuti, prašau...

Tai kalbėjo Elena ir kažkoks nepažistamasis. Marius išsigando. Jo smegenys suveikė sekundės tikslumu. Dar Vilniuje jis žinojo taisyklę – nieko nemačiau, negirdėjau – esu saugus. Vaikinas tyliai išbėgo iš rūsio. Jis nubėgo į salę, matyt todėl, kad nenorėjo girdėti vis dar galvoje tebeskambančio Elenos balso. Šokiams pasibaigus jis į namus ėjo greitai. Jo kūną ir smegenis buvo užvaldžiusi baimė.

Kai ryte jis atsikėlė mamos nebuvo. Tėvas taip pat buvo darbe. Marius nusiprausė, pavalgė pusryčius ir išėjo į kiemą. Ten jį pasitiko šurmulio garsas sklindantis iš kaimynų kiemo. Į šurmulį buvo įsimaišiusi ir rauda. Marius greitai nubėgo ten. Pastebėjęs pirmąjiį pasitaikiusiį klasioka priėjo prie jo ir paklausė:

- Kas čia buvo? Dėl ko toks šurmulys?
- Elena nusižudė...
- Ką?!...
- Vakar kažkas ją išprievartavo, matyt įtampos neatlaikė, - šaltu veidu plepėjo klasiokas.

Marius jo nebesiklausė. Jo galva jau nebeveikė. Nors protas streikavo, kūnas nerodė išskirtinių pasikeitimų. Jis tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į apatiškus žmones. Vėliau atgavęs protą vaikinas grįžo į namus, atsigulė ant savo lovos, ir ilgai ilgai galvojo. Mama jam netrugdė.

Pirmadienį, visai klasei nebuvo pamokų. Visi buvo sukviesti į salę, kur socialinė pedagogė turėjo padėti jiems užsimiršti. Nučirškus skambučiui „socė“ įėjo, atsisėdo ir pradėjo pasakoti, kad Lietuva pirmauja pagal savižudybes, ir berti sausą statistiką. Marius atistojo ir pasakė:

- Savižudybė nėra problemos sprendimas... Žmogui nusižudžius problema neišnyksta, ji tik dar padidėja, nes kaltininkas lieka nenubaustas. Ta pati problema gali ištikti betkurią iš jūsų... Ir ką? Jūs nusižudysite? Jūs ir vėl pratesite nusiklatimo ratą? Nebekartokime Elenos klaidos... Nebekartokime...

Tą akimirką visi susimąstė.

Tikiuosi, kad savižudžių skaičius sumažės...