Ko liūdi seni?..
Ar nežinojai
kad kūnas nužydi orą
kaip žiedas
rožės nužydi vandenį - gęsta

klevas užsidega
agoniją vėjy
ir juodžemin krinta
dūlėja supūva suirsta
ir kinta

ar tu nežinojai
kad spalvos suirsta
ar tu nežinojai
kad giesmės apkursta
ir kartą
gyvenimo laikino
stiklą
pabeldžia mergaitė -
tik tau ji skirta

Skaisčiausia švenčiausia
nepaliesta niekieno
tada kai gimei dar šventai
pažadėta

Į stiklą gyvenimo
oro vainiką
kur žemę apjuosęs
deguonim maitino
ir kraujas krešės
ir trupės tai kas tavo - tik tavo atrodė

sumiš su šviesa

Tai ko liūdėt seni
turėsi dar jauną
nepaliestą niekieno
tavęs seno laukiančią
ir skaisčią ir šviesią
vienintelę tikrą -
mylėsitės kartą
agonijos arkoj
ir kūną palikęs
ir skausmą ir vargą
ir stalą ir valgį
ir smaigalį plunksnos
ir jausmą senatvės
jaunystę vaikystę
į laisvę
nei senas
nei jaunas
nei miręs
nulėksi -
numiki dar čia valandžiukę
prieš kelią ir meilę
mergaitę sutikti

Ar pameni ten - kur ir kas tu esi?..
kol dar nenumiręs tas kūnas
kurs vargina
Seni laimingasai
lovoj kai miega
gal knarkia gal neknarkia
pamena - kas jis ir kur jis ar žino
stebuklą tada


turėsi stebuklą dar
tikrą ir didelį
skaisčią mergelę ir
nieks jos nepalietė
tau ji skirta...
ir mylėsitės kartą
agonijos arka sumiš su šviesa...