Kartais piešia lietus stiklo lygumą upėms –
metų brydė plati – ežerėliuose skausmas nuskęsta,
tiek lengvų debesų, tiek virpėjimų ūkaną matant,
rodos taptum a[r]klys – ristele keturtakčiais aliūrais

nušoliuotum tolyn, nusineštum kilpėjimą metų,
svajones, kaitrią liepsną, kai vakaras trūkčioja gaidą
Ir gesina lietum upės žvilgsnį, ir lietpalčiu merkiant
būtum sau ant pečių, kai užmigtum it angelas girtas

man ant rankų, tik paliktum tylus, nors be žvakių
prie svajonėmis uždengto lango laužytais pirštais –
įaugintum širdin po daigelį iš brazdančių gatvių,
kai it nuorūkos smilksta nuo žiemgraužų akys...