Paėmus į saują juodos žemės grumstelį,
Mažytį, bet šiltą, lyg dalelę širdies,
Išgirstu, kaip grumstelis saujoj prabyla:
– Aš moku kentėti, tylėti, mylėt.
Atiduodu tau viską, kas iš manęs pakyla,
Ir moku amžinybėn tave palydėt.

Aš – žemė – auginu, maitinu.
Tavo gyvenimo dalis esu!

Žmogau, dažniau paglostyk mane,
Nugrubusiom rankom švelniau apkabink,
Prikelki iš miego – aš noriu alsuoti plačia krūtine,
Apverski ant šono, kad galėčiau veja padabint.
Tu paimki viską, nieko neprašau grąžos,
Tik dovanot negaliu niekšybės, skriaudos ir klastos.

Aš tartum kūnas ir kraujas tavo esu,
Kol būsiu aš, būsi ir tu.

Sušukuok sutaršytus man plaukus juosvus,
Pagirdyk prakaitu savo pečių.
Pamaitinki mane, kad pats būtum sotus,
Žiedais ir derlium tau džiaugsmą teiksiu.
Kvatokis linksmai plačia krūtine,
Apkabinęs mane savo delne.

Virš mūsų bus saulėtas dangus,
Jeigu mane mylėsi. Tu – žmogus.

Aš, paėmus į saują juodos žemės grumstelį,
Tokį dosnų, kantrų, kuris mindomas moka tylėt,
Supratau, kad be Tavęs, žeme, gyventi negalima.
O atleisk, jei nemoku aš Tavęs mylėt.
Tu tartum motina suteiki man kantrybės, drąsos
Būt žmogumi ir pajust gyvenimo prasmę prie juodos vagos.

Ačiū, žeme, kad esu!
Tu žydėk laisve ir džiaugsmu.
Būsime laimingi mes abu.
Aš – žmogus ir Žemė – Tu!