Kievieną sykį,
Kai giliai užmerktos akys
Žvelgia pro atvertas svetimo gyvenimo duris,
Rankos tavo, o gal to, ką protas gali,
Liečia skruostus mano ir
Svajones žlugusias vėl bando versti
Į gražius kelius.
......
Čigonė tikino mane kartelį,
Laikydama sruogelę mano ryžai pusrudžių plaukų:
– Grandinė skausmo ir kvailumo, –
„Meilė“ buvo ji vardu, –  
grandim tave savęs padarė
tave mylėjo iki skausmo kaulų,
tu nemylėjai,
dabar mylėsi ir kentėsi tu.
Tą kartą šypsnys akyse jai išdavė,
Kad aš labiau tikiu savu nei svetimu protu,
Tad palinkėjau jai laimingo kelio,
Ištraukiau savo plaukus iš
Auksiniai papuoštų jos pirštų apvalių,
O man tai atsipirko
Litų pora...
.....
Ir tuo, kad šiandien,
Po kelių klaidingų metų,
Aš jau su šypsena veide ištart galiu...
Čigonės lūpos neapgavo.
Mylėt mylėjau, iki skausmo kaulų,
Protelis mano buvo išgaravęs.
Nesigailiu nei to, kad kvailinau save,
Nei to, kad neviltis suvysčius į svajas it į kokoną buvo.
Svarbu, kad tuo metu tikėjau viskuo,
kas atrodė gali būt įmanoma.

Meilė be atsako netgi puiku...
Jautiesi it žuvis vandenyje
Ir vis tiki ir lauki siūlo galo, o tuo metu,
Kaip saulė skęsti akyse visų,
Kaip plunksna verti krutėti
Lūpų kampučius pažįstamų ir svetimų.
Visi rytai atrodo žavūs ir prasmingi...
...tik vakarai ir naktys...
.....
Sapnai – pasąmonė,
Tai kuo tiki, kuo gyveni, kas įspūdį padaro.
Bet kartais keista ir nesuvaldomai baisu.
Daugybė laiko jau prabėgo, o tu vis čia.
Sapne atgyja
jausmai, kurių tikrovėje nėra.
O kas...
O kas jei tu esi netikęs tikslas mano..
Ar taip vaidensiesi
visas antirealistiško gyvenimo naktis.
.....
Vaidenkis, gyvenk,
Nors mano sapne, nes iš tikrųjų
Pilkas ir niūrus esi.
.....
Kodėl, kodėl, linksmasis kūrėjau mano,
Mane taip žavi niūrūs ir pikti.