šiame eilėrašty nieko nerasi:
nei kilpos, nei kirvio, anei stogo nušokti,
tik peiliuką medžioklinį po obelim
užkasiu,
kad pradėjęs sekiot paskui
savo šešėlį, galėtum
pasidaryt
c h a r a k i r i
- -
pirmą elnią sumedžiojau, kai buvau mažas
vaikas, po lova, kur šešėlis nepakiša kojos
ir nešlama stepės,
čia vis sutikdavau vieną mergaitę,
Artemidę, kruvinais plaukučiais bei
prakirstu skruostu - sako, kraujo kvapas
apgauna dievus, kai strėlės neranda,
kur smigti,
sako, reikia i š b l u k t i ir nejudant
t y k o t i, tuomet
laukimas + kantrybė = sotumas,
medžioklė + meilė = nuodėmė.
vėliau aš užaugau ir sulaužiau lanką,
nors mano medžioklių draugė
kasnakt belsdavo iš palovio, ir
girdėjosi zvimbiančios strėlės,
tik aš nebegalėjau medžioti -
kraujo tvaikas grauždavo nosį
traukiniuos, parduotuvėse, kapinėse bei
bažnyčioje ir ypačiai - gatvėje, kur net
pasiutęs šuva šiepia dantis
į savo šešėlį,
nors pro šalį žmonių slenka
tūkstančiai i š b l u k u s i ų.