Sulūžę tie degtukai...
įskaičiuota
į kainą džiaugsmo
privilegijų našta
užkrauta ant pečių,
ir nukryžiuotas
aš liejuosi ir mirštu,
gyvenu tada.
Po ūsais laiko,
žilomis akim –
išlaužytais dantukais vaikas –
švepluoja senis negyva širdim...

O skęsta kavoje laivai:
balti, raudoni...
paprasti,
realybė miega laikinai,
pasaulis dingsta ir svaigsti.
Neatpažįsti sielos savo,
kol slysta pirštais įnoriai tušti,
dėlioji vis prasmės fasadą,
Sulūžę tie degtukai...

Kur žaidi. (?)