Apsilankyk dar kartą...


Kroatijos pasienietis ilgai netikrino Alvydos paso. Apskritai jis visą autobusą patikrino per keletą minučų. Išeidamas dar sušvokštė „Dobro došli“ (Sveiki atvykę). Alvydos širdis nerimo, juk ji pirmą kartą keliavo į užsienį, pirmą kartą lankėsi svečioje šalyje.


Vos tik atvykusi į galutinį sustojimą ir apsistojusi savo kambaryje, Alvyda išsiruošė į pležą. Tokio skaidraus vandens ji dar nebuvo mačiusi. Tiesą sakant, didesnį šoką nei vandens žydrynė jai sukėlė pležo danga. Tai buvo akmenys. Pasiieškojusi minkštesnės vietelės mergina pasiklojo pledą ir atsigulė. Saulė labai spigino, todėl Alvyda užsidėjo akinius nuo saulės. Ji negalėjo ramiai gulėti ir kaitintis. Visą jos protą buvo užvaldęs smalsumas. Nepastebimai per tamsių akinių stiklus ji pradėjo žvalgytis. Žmonės čia buvo daug laisvesnsi, ne tokie susikaustę kaip Lietuvoje. Moterys deginosi nuogomis krūtinėmis, gana dideli vaikai lakstė nuogi.

Alvyda pasuko galvą ir jos žvilgsnis nejučia nukrypo prie įdegusio vaikino, kuris tupėjo pavėsyje ir stebėjo paplūdimio gyvenimą. Alvydai jis kažkodėl patiko, ji nieko daugiau nebeveikė kaip tik spoksojo į jį. Jis to nė nepastebėjo. Merginos galvoje gimė mintis apie trumpus atostogų santykius. Tačiau saulė pradėjo taip kepinti, kad lietuvaitei pasidarė per karšta ir ji nuėjo maudytis. Išlipusi iš Adrijos jūros ir nusipraususi po dušu Alvyda pastebėjo, kad to simpatiško vaikino nebėra. Mergina nusprendė grįžti į viešbutį.

Per vakarienę Alvydą pamalonino gera žinia. Jos staliuką aptarnavo tas pats vaikinas iš pležo. Ji pabandė jį užkalbinti rusiškai, tačiau vaikinas tik susiraukė ir nieko neatsakė. Kelionės vadovas, sėdėjęs prie gretimo staliuko, kvailai išsišiepė ir pasakė:

– Kroatai vaidina, kad nesupranta rusiškai, mat galvoja, kad žmogus yra iš Serbijos, o serbų jie nekenčia.
– A, – nuleidusi galvą atsakė mergina.


Po vakarienės ir ekskursijos į vietinį Lurdą Alvyda grįžo į kambarį ir atsisėdusi balkono krėsle gėrė šaltą „Sprite“, kurį buvo atsivežusi iš tėvynės. Kitoje gatvės pusėje, taip pat balkone, ji pamatė tą patį vaikiną. Jis sėdėjo vienas ir kažką rašė į užrašų knygelę. Alvyda nė iš šio, nė iš to sušuko:

– I am not from Serbia, I am from Lithuania.

Vaikinas išgirdo ir nusišypsojo. Jis atsistojo ir kažkur išėjo, palikdamas Alvydą kaip ant ledo. Po kelių akimirkų kažkas pasibeldė į duris. Atidariusi jas Alvyda vos nesusmuko. Ten stovėjo vaikinas.

– Room service, – tarė jis plačiai šypsodamasis.

Vaikinas rankose laikė butelį gėrimo. Alvyda įsileido jį, pakvietė atsisėsti...


Jie kalbėjosi ilgai. Vaikinas pasakojo apie save, savo šalį, karą, kurį jis dar atsimena. Alvyda sėdėjo, klausėsi ir žiūrėjo tiesiai jam į akis. Kai Girška (toks buvo vaikino vardas) paprašė papasakoti apie Lietuvą, Alvyda kalbėjo dar ilgiau. Ji papasakojo apie smėlį, kurio tikrai nebuvo Kroatijoje, apie Nemuną, apie Vilnių, apie vėsią Baltijos jūrą...

Alvyda pasimatydavo su juo kiekvieną vakarą ir kiekvieną pasimatymą jie praleisdavo plepėdami. Iki paryčių, žinoma.



Praėjo savaitė ir Alvydos atostogos Kroatijoje baigėsi. Susipakavusi daiktus ir sudėjusi juos į bagažo skyrių autobuse, mergina atisėdo pavėsyje. Atėjo Girška nešinas rankšluosčiu ant kurio puikavosi Kroatijos vėliava. Jis jį padovanojo Alvydai ir paprašė jos adreso. Nieko blogo nepagalvojusi mergina jį užrašė ant lapelio ir padavė vaikinui. Visi žmonės pradėjo lipti į autobusą. Alvyda taip pat. Girška ją sulaikė ir karštai pabučiavo. Pasakė, kad būtinai ją aplankys. Alvyda pasijuto kaip ant sparnų, įšoko į autobusą ir linksmai pamojo savo svajonių vaiknui.

Pirmos dalies pabaiga