Kapinėse buvo ramu. Nors diena ir buvo saulėta, bet Vėlinių šurmulys jau buvo praėjęs, tad niekas netrikdė kapų rimties. Lavonai galėjo lengviau atsikvėpti.
Ačiū Dievui, viskas baigėsi, pasakė vienas senukas, gulintis alėjos pakraštyje ir palaidotas prieš gerus trisdešimt metų.
Tikrai, atkartojo viena moteriškė, gulinti už kelių kvartalų, ant jos kapo buvo užrašyta, kad ji atsikraustė čia prieš keturis metus ir jos vardas yra Angelė. Tiek visokių gėlių privilko, kad net krūtinę spaudžia. Gal galėtų kas perdėti jas prie kojų?
Kas čia tau tampysis? Mes gi gulim amžino poilsio? Nenusimink, tavo gėlės gražios, gal dar net šiandien kas nors jas pasivogs. Tai pasakė ciniškas vyriškis vardu Leopoldas, prie jo vardo netgi buvo prierašas Fizikas ir buvo jis pakankamai jaunas trisdešimt ketverių metų, bet gulėjo čia jau penkioliktus metelius.
O man tai visai nepatinka, kad šventė baigėsi, sušuko jaunuolis vardu Ernestas, jis atsidūrė čia tik prieš porą mėnesių ir buvo dar tik pradėjęs savo audringą taip greit nutrūkusią jaunystę. Jam ėjo devyniolikti metai. Tai mano pirmos Vėlinės, pažiūrėkit kiek gėlių, žvakių, ant mano kapo, o kokios mergaitės ėjo manęs lankyti, kai kurios net po kelis kartus, ir net naktį, tai nepakartojama, aš buvau devintam danguj!
Jaunuoli, tu esi po žeme, iki dangaus tau kaip ligi Mėnulio, pamatysi, kiek mergaičių ateis per antras, trečias arba dešimtas tavo Vėlines. Tada gal suprasi, kad nevertėjo lakstyti automobiliu beprotišku greičiu tik išsilaikius teises, Fizikas kaip visada buvo tikslus ir negailestingas.
Įdomu, kur tu buvai anksčiau, prieš du mėnesius, kodėl tada man šito nepasakei?
Reikėjo ateiti pas mane, būčiau tau viską pasakęs.
Tai ko pats taip anksti užsilenkei, palauk, neįžiūriu, kiek tau buvo metų, trisdešimt…keli?
Trisdešimt ketveri, vistiek beveik dvigubai ilgiau už tave pratempiau, nors, aišku, tu teisus, galėjau ir aš pasisaugoti, man siūlė likti dėstyti universitete, bet ne, aš, matai, įsigeidžiau praktikos, norėjau save panaudoti praktiniame darbe, nuėjau iškart į atominę elektrinę, mane begalo traukė atominė energetika, aš buvau kone pamišęs dėl jos, protonai, neutronai, tai toks pasaulis, kur ten žmogiškosios aistros, Šekspyrui toli iki to.
O aš girdėjau kaip kalbėjo, kad elektra šį rudenį brangs, pasakė viena močiutė, kurios kelios raidės ant antkapio buvo nusitrynusios, todėl į ją buvo galima kreiptis tik Kasė, ji gulėjo čia labai seniai, skaičiai taip pat buvo nusitrynę. Gerai, kad nesulaukiau šito momento.
Dėl to ir brangs, kad atsisako atominės energetikos, o būtent ji yra viso ko pažanga ir išsigelbėjimas.
Bet tau pačiam nuo tos pažangos išsigelbėti nepavyko? sukrizeno iki tol tylėjęs  alkoholikas, pakirstas kepenų cerozės, kai jam tebuvo trisdešimt.
Verčiau patylėtum, jau geriau mirti nuo radiacijos, nei nuo alkoholio.
O būtum šnapsą lenkęs kaip aš, tai gal radiacija prie tavęs neprikibtų?
Čia jis teisus, nuo radiacijos tik degtinė gelbsti, pritarė buvęs kariškis, jau seniai išėjęs į atsargą.
Ech, ar degtinė, ar radiacija, kiekvienam savo, kam kas skirta, nuo to nepabėgsi, atsiliepė kažkuris iš pakraščio, aš, pavyzdžiui, buvau tik buhalteris, rodos, kokie čia pavojai, ir negėriau visai, ir algą žmonai parnešdavau, niekur į jokias avantiūras nelindau, kukliai gyvenau, o vieną dieną, tai buvo sekmadienis, ėjau su šeima, kaip visada, į bažnyčią rytinių mišių išklausyti ir už savo šeimą ir už save pasimelsti. Bažnyčioje tuo metu vyko remontas ir ten ant pastolių viršuje buvo palikti tinkuotojo reikmenys: mentelė, trintuvė, lyginimo liniuotės, blogai padėta visa tai buvo ir nuo vibracijos, kai daug žmonių ėjo į bažnyčią, visa tai pasislinko ir galiausiai krito nuo viršaus tiesiai man ant galvos, smūgis buvo toks baisus, kad aš miriau vietoje, nespėjęs net sukalbėti „Sveika, Marija“.
O siaube, kaip baisu.
O aš manau, kad labai garbinga mirti šventoje vietoje, matyt tau Dievulis atsidėkojo už tavo pavyzdinį gyvenimą ir atsiuntė tau tokią garbingą mirtį.
Taigi, todėl ir sakau, kad nieko čia nepakeisi, kas kam skirta. Tik gaila, kad po mano mirties žmona tuoj vėl ištekėjo, ir aplanko mane tik mama, net vaikai – ir tie nebeateina, o taip juos mylėjau.
Neverk, būk vyras.
Manęs irgi niekas nelanko.
Ir manęs.
Ir manęs.
Manęs irgi.
Manęs.
Manęs.
Irgi.
Irgi.
Gerai, pakelkit rankas, kurių niekas nelanko? nusprendė viską matematiškai užfiksuoti Fizikas.
Kaip gi mes pakelsime, jei mes jau nieko neturime? paprieštaravo kariškis.
Tikrai, na bet vistiek, regis apleistų numirėlių yra nemažai.
Nemažai.
Nemažai.
Yra.
Taip.
Žinot, aš siūlau laikinai apsikeisti kapais. Na, tie, kuriuos daugiau lanko, jiems persikelti į nelankomųjų vietą, tik laikinai, sakykim vienoms Vėlinėms. O tie apleistieji bent laikinai atgultų į lankomas vietas, kad jie irgi pajaustų žmogiškąją šilumą ir meilę.
Aš kategoriškai nesutinku, nenoriu, kad tos mergaitės, kurios eina apverkti manęs, būtų begėdišku būdu apgautos ir raudotų velniai žino už ką.
Jaunuoli, kaip tau ne gėda vadinti mus velniai žino kuo? Aš, pavyzdžiui, iškentėjau keturis trėmimus, praėjau visus šiaurės lagerius, visą savo aktyvų gyvenimą kovojau su okupantais, tiesiau jums, jaunimui, kelią į šviesų, nepriklausomą rytojų ir net sveikatą praradau, o tu gaili net vienintelį kartą užleisti mus veteranus ir patriotus ant garbės pjedestalo. Tai pasakė labai iškilaus, bet neprižiūrimo paminklo savininkas Anupras. Užrašas skelbė, kad jis čia registruotas jau dvylika metų.
Velniop demagogiją, čia ne Seimo rinkimai ir čia ne vieta politikavimui, įsiutęs suriko kariškis. Aš irgi nesutiksiu, kad mano lankytojai, garbingi ir nusipelnę asmenys aptiktų mano vietoje kažkokį neaiškų tipą.
Kas gi tave aptiks? Ar tave išsikasa kiekvieną kartą kai lanko? nuožmiai paklausė Anupras.
Tai ginčas dėl ko: kas gulės jūsų vietoje, ta prasme su nuopelnais, ar jūs iš principo prieš kraustymąsi? norėjo pasitikslinti Fizikas.
O aš tai norėčiau pasikeisti, įsiterpė Kasė, tai puiki mintis, tiek naujo gali išgirsti iš svetimų žmonių. Dabar gi apie elektrą aš irgi sužinojau tik iš gretimą kapą lankiusių žmonių.
Tai tu, bjauri sene, ir čia visur kiši nosį, klausai, kas ką kalba?
O kur dar aš kišau nosį, tu matei?
Viskas aišku, pažįstu tokias, tu ir gyvenime aplinkiniams gyvent nedavei. Dar kartą pasiklausysi, kai pas mane kas nors ateis, iškasiu tave iš po žemių.
Na na, aš skųsiuosi...
Baikit kivirčus, mums dar ilgai teks čia gulėti, kas bus, jei staiga visi susipjausim kaip šunys? bandė taikyti visuomenę Angelė.
Tikrai, bepročiai, kokio, atsiprašant, ano galo jūs čia triukšmą keliat? aš atsiguliau čia pailsėti. Turiu tokią teisę? Jūsų klausiu? Visą rytą plyšojat, kaip kokiame debatų šou, koks jums skirtumas lankys jus, ar ne? vistiek jums jau nėra kelio atgal. Tai buvo naujakurys, tik trys dienos atgulęs po aukšta pušimi ant kalvos viršūnės. Tai buvo gera vieta, visada sausa ir saulėta. Matyt, sklypo savininkas turėjo pakankamai lėšų investuoti į šį nekilnojamąjį turtą. Tiesa, antkapio dar nebuvo, tik medinis kryžius, bet vainikų gausa leido tikėtis, kad kapas bus vienas iš prabangiausių.
Teisingai, duokit ramybę!
Eikit velniop!
Nususę numirėliai.
Tu čia esi naujas ir gal nežinai, kad mes įpratę gerbti ir skaitytis su kitų nuomone, o neprimetinėti savo valios kitiems gyventojams, bandė išdėstyti gyvenimo po mirties taisykles Angelė.
Eik velniop, sena varna.
Atsiprašau, kaip jūs drįstate?
Visą gyvenimą drįsau, negi galvoji, kad čia mane kas nors sustabdys? Dar pakarksėk, tai suvažiuos mano torpedos ir iššaudys jus visus kaip durnus karvelius.
Tik nereikia mūsų gąsdinti, jau mes tiek šaudyti ir gaudyti, kad tavo, šunssnuki, torpedos mums nebaisios, taip pareiškė mūsų narsusis patriotas Anupras.
Ach tu, senas variote, prieik - tave ir pats nušausiu, turiu čia tam reikalui ginklą. Ir telefoną įdėjo, jeigu kas, kad skambinčiau, taip kad nesišakokit ir ilgai gyvensit.
Matai, jį ir apginklavo.
O gal ir išgerti ko nors įdėjo? pasmalsavo alkoholikas.
Aišku įdėjo, tik ne ko nors, o aukščiausios rūšies brendžio visą litrą.
O, Viešpatie, kad taip nors lašelį.

Kapinių rimtį nutraukė telefono skambutis.
Ei, tau skambina, atsiliepk. Beje, kaip tave vadinti, mes dar nesusipažinom?
Daktaras. Susipažinsit, greit ant mano kapo atvilks milžinišką angelą, nukaltą iš balto marmuro, tada jūs apaksit. Turbūt koks asilas skambina, kuris nežino, kad aš miręs, arba tiesiog apsiriko numeriu.
Oho, o kokių ligų jūs daktaras, man strėnas perpūtė, gal ką rekomenduotumėt? kreipėsi buhalteris, kuris išties gulėjo kapinių pakraštyje, kur vėjai blaškėsi nevaržomi jokių užtvarų arba medžių.
Aš ne medikas, bet Daktaras. Ech, gaila negaliu rankų pajudinti, išjungčiau tą blerbalynę. Ir kuriam galui man tiek visko pridėjo, jei negaliu pasinaudoti? Jie ten visai sukvailiojo, galvojo, kad aš į kurortą išvažiuoju, reikėjo tada dar ir kokią kekšę įkišti, tai bent už mane viską padarytų.
Na, matai, o norėjai mus iššaudyti. Geriau tylėk ir ilsėkis, jei jau to čia atvažiavai. Paskui priprasi.
Priprasiu? Vargu bau.
Visi pripranta, paklausk Ernesto, net ir jis jau pradeda priprasti, o juk jam gyvenimas tik prasidėjo. Ne šitas, anas, nors dabar ir šitas irgi tik prasidėjo, kaip ir tau, bet jis ir ano nespėjo paragauti.
Gal ir gerai, kad ano neparagavo, nieko ten gero, viskas tik iliuzija, kad esi gerbiamas, kad esi mylimas, o iš tikrųjų visi tavęs bijo, tai koks čia gyvenimas? Aš tik dabar trečią dieną po savo smerčiaus pradedu atsitokėti.
Va va.
Už tai mane ir siutina jūsų nesibaigiantis turgus, ar man čia pagulėti, o gal persikelti į kitą vietą, ir panašiai, aš, galima sakyti, atradimą padariau, o jūs čia su savo nesąmonėm susikaupti neleidžiat.
Labai gera vieta atradimams, kiekvienas čia esame padarę sau po atradimą, tik kad jie mums jau nebepravers.
Taip, nutęsė ilgai tylėjęs Leopoldas Fizikas, visa išmintis atsiskleidžia tik šiapus, anapus tik klaidžiojom, kaip akli kačiukai, ieškojom, eksperimentavom, o tereikėjo persikelti į kapines ir viskas staiga pasidarė aišku.
Kas aišku? Kas tau nušvito? Kodėl aš dar to nejaučiu?
Kaip gi nejauti, juk ką tik koneveikei savo tariamą gerovę realiame pasaulyje?
Taip, gerovė, aišku, iliuzinė, bet kita vertus, o ką daugiau ten buvo galima veikti? Lakstyti po tavo suknistą elektrinę? Arba vaikščioti kiekvieną rytą į darbą, stovėti prie konvejerio ir atsiimti du kartus per mėnesį kokį ubagišką atlygį? Ei, juodnugariai, po kiek jūs ten gaudavot?
Ai, visaip būdavo.
Įvairiai.
Minimumą plius į vokelį kelis šimtus.
Kartais ir be vokelio, tik minimumas.
Na, matai. Ar ir aš turėjau taip gyventi? Gal ir turėjau, dabar nesuprantu gerai, todėl ir galvoju, koks skirtumas kaip ten gyveni, jei po to vistiek tavęs net žymės nelieka? O jūs man susikaupti neleidžiat, plyšojat, lyg gyvi būtumėt. Susipraskit vieną kartą.

Diskusiją pertraukė pasirodęs sargas.
Ša, Aukščiausiasis.
Koks Aukščiausiasis?
Sargas Feliksas Krasauskas, Felka. Manei, kad tu čia Aukščiausiasis? Cha, tuoj jis tau parodys kas čia viršininkas.
O kodėl reikia tyliau? Jis gi mūsų negirdi.
Tas ir yra, kad girdi, jis vienintelis mus girdi, neaišku kodėl, bet jam atrodo, kad visa tai jam vaidenasi. Mes ir nebandom jo nuvilti.
Tai jeigu aš jį pasiųsiu toliau, tai jis girdės?
Aišku, bet tau nuo to nepagerės.
Ei tu, Felka, idiote nelaimingas, ateik, aš tau užpakalį atspardysiu.
Ir vėl, ech nereikėjo iš pat ryto pusbonkio imti, dabar vėl visą dieną vaidensis. Oras puikus, kaip lapkritį tai pasaka, seniai tokio nebuvo, ir šilta. Žmonių nėra tai galima prigulti po pušele prieš saulelę pasišildyti.
Ė ė, nebandyk čia prie manęs taisytis, senas girtuokli, vainikus sumindysi.
Matai, piktinasi. Ogi čia tas autoritetas iš suknisto nusiklastamo pasaulio. Taip, Daktaras. Nusiramink ir tave paženklinsiu. Niekas nemato, tavęs niekas nesaugo, aš specialiai tris dienas tave stebėjau, dabar jau matau, kad galiu drąsiai tave apmyžti, kad žinotum, kas čia aukščiausias autoritetas - sargas išsitraukia pimpalą ir šlapinasi ant kapo.
Ei, tu gaidy, ką darai, tu lavonas, girdi, tau šakės, mano torpedos tave pakabins ant šitos pušies. Nustok, idiote, aš tavęs prašau, maldauju, taip negražu, asile.
Na va, Feliksas nusipurtė paskutinius lašus ant baltų lelijų, dabar ir tu mano.
Kaip suprasti – mano?
Jis visus taip paženklina, pažymi kiekvieną atėjusį, mes visi jo valioje, todėl ir vadiname jį Aukščiausiuoju, jis ir pats save taip vadina, paaiškino Angelė.
Kai kuriuos jis ir apsėklina, bet ačiū Dievui, tik vyriškos lyties lavonus, pridūrė Kasė.
Ir jūs jam tai leidžiate?
O ką mes galime padaryti, ką? beviltiškai sušuko Ernestas.
Vargšui vaikiui nuo jo daugiausiai tenka.
Aha, įsitriukšmavo mano augintiniai, dabar neužmigsiu.
Užmigsi užmigsi, patikino jį Angelė. A a a mažiukas, tavo pimpiliukas, pasapnuok, pasvajok, bus didesnis nebijok.
Ir šitas gaidys, šitas padugnė jus engia, žemina, o jūs nieko negalite sugalvoti, kaip jį nubausti.
Nieko jis neengia, juk mes lavonai, vėlės, kaip tu mus paengsi? įsiterpė kariškis, fiziškai mes gi nieko nejaučiam, na morališkai, taip sakant, gal ir nemalonu, kai ant tavęs šlapinasi, bet vėlgi, mes jam negalime atsilyginti nei fiziškai, nei morališkai.
Kita vertus, jis mus saugo, atsiliepė kažkokia moteriškė, vagis kartais nuvaiko, švarą šiokią tokią palaiko, ar ne, kaip manot, kaimynai?
Šūdą jis ten nuvaiko, miega visada arba geria. Bet sargų normalių niekur nerasi, tuo labiau kapinėse, kas tau eis ir tikrins, ar koks Feliksas Krasauskas  darbe blaivus? porino patriotas.
Taip, numiršti ir čia ramiai pailsėti negali, turi mąstyti kaip tą reikalą sutvarkyti.
O ką tu čia primąstysi, gulėk ir viskas.
Na jau ne, kad kažkoks iškrypėlis mane ženklintų? Gyvas nesileidau, miręs tuo labiau.
Bet gi niekas nemato, o mes niekam nesakysim, nusiramink, patausok sveikatą.
O kuriam velniui man ta sveikata, kodėl aš turiu ją tausoti? Nea, tuoj, tuoj, tik leiskit pagalvoti.
Daktaras ilgam nutyla.
Prie pasikeitimų sunku iškart priprast. Va ir aš, kai mokykloje staiga per vieną dieną reikėjo priešingai istoriją dėstyti – dar vakar sakėm, kad anie blogi, liaudies priešai, o jau šiandien turim juos garbinti. Pamenu, kad sunkiai tada peržengiau klasės slenkstį, vaikai dėbso smerkiančiai, priešiškumas visų akyse, bet ką gi, turėjau pasakyti, kad šiandien atverčiame naują istorijos puslapį.
Aišku, prasidėjo švilpimas, trypimas, turėjau tada išeiti iš klasės. Ir nepadirbau jau ilgai, išėjau anksčiau laiko į pensiją. Ačiū Dievui čia atsiradau, tai dabar viskas, kas ten vyko, atrodo taip menka, niekinga, smulku ir nereikšminga.
O kas gi čia jau tokio reikšmingo?
Čia pajauti amžinybės dvelksmą, ko nebuvo tenai, ten visą laiką žinojai, kad viskas baigsis, kad eini viena kryptim link pabaigos. Čia niekur nereikia eiti, nereikia grumtis, kovoti, siekti geresnės padėties, tiesiog gali ilsėtis.
Taip taip, pritarė Fizikas, kaip kvailai nugyvenai aną gyvenimą supranti tik čia, čia pušys ošia, ramu, tylu, ko daugiau reikia, ir staiga suvoki, kad anas plėšymasis, azartas, viršūnių įveikimas tėra saviapgaulė, viskas laikina, niekam tai nebus reikalinga, viskas kada nors baigsis ir liks tik amžinybė, kurioje nereikia nei atominės, nei bet kokios kitos energetikos, nors kita vertus, reikia pripažinti, kiekvienas iš mūsų norėtų ten sugrįžti.
Norėtų.
Norėčiau.
Norėčiau.
Labai.
Ir aš.
Aš.
Aš.
Taip pat.
Irgi.
O aš ne. Kaip sakiau, man čia yra ramiau.
Aš irgi nesutinku, kad mano gyvenimas, mano kova, mano kančios buvo veltui ir to niekam nereikia. Mes nesirinkdami, kas geriau, guldėme galvas už savo idealus, už savo tėvynę, gerą porciją patetikos išstūmė į paviršių patriotas.
Mes irgi turėjome idealus, aišku, jie buvo kiek kitokie, bet kaip sakė gerbiama mokytoja, viskas aname pasaulyje yra laikina, ir idealai taip pat dažnai keičiasi, tad nėra ko čia apie juos taip garsiai postringauti, mes gi amžinybėje, o tos tavo vertybės irgi greitai gali pakisti, jau dabar žinau nelabai kas laikosi įsikibęs į savo tėvynę, lekia visi į kitus kraštus, kur geriau gyvenasi, tad galų gale gali paaiškėti, kad be reikalo tu tuos sibirus perėjai, niekam to nereikia, atsikirto jam kariškis.  
Tikrai, dabar dažniau vartojama sąvoka pasaulio pilietis, pabrėžiant kurio nors asmens priimtinumą visoms kultūroms. Ir kultūros dabar skuba įsimaišyti viena į kitą, ištrinti tautiškumą, padaryti meną suprantamą tiek šiaurės kraštų, tiek pietų pusrutulio gyventojams. Atėjus technikos pažangai, bet kuri pasaulio vieta yra pasiekiama per parą, žmonės gali laisvai keistis naujausia informacija ir mokslo laimėjimais, bendrauti internetu, keliauti vieni pas kitus. Taip galų gale gali ištirpti skirtumai tarp žmonių grupių, kultūrų, religinių įsitikinimų. Ar tai gerai? Aš geriau paklausčiau – ar tai blogai?
Tai bent diskusija išsivystė, pašiepė Ernestas, argi dabar mums svarbus kosmopolitizmas? Arba tautinis identitetas? O gal mes susipeškime dėl tikėjimo? Argi ne visvien, kas ten darosi? Juk dabar mes laimingi, mes amžini? Ar ne to visą laiką nori žmogus, kol yra gyvas? Sustabdyti laiką, nutraukti jo tėkmę, užkonservuoti amžiams akimirką? Turėtume džiaugtis, kvatoti iš laimės, kad pagaliau išsipildė, pagaliau mums tai pavyko. Turėtume, bet kažkodėl gręžiojamės į aną pasaulį, kuris keičiasi, nestovi vietoje ir su ilgesiu aptarinėjame jo problemas ir reikalus? Gaudome bet kokią informaciją, o kas ten naujo? Kodėl? Kaip čia yra? Kur ta euforija, kad mes nemirtingi, kad pagaliau žemiški rūpesčiai mums nė motais? Neįdomu? Gyventi amžinybėje neįdomu, niekas nevyksta, taip? Ką čia beaptarinėsi? Taigi, kad taip dabar pranešus į žemę, jog džiaugtųsi, kad nėra amžini, kad sensta, kad kažko netenka, kažkas keičiasi ir tai yra didžiausia laimė, didžiausias turtas - patirtis ir pragyventi gyvenimo metai. Kaip gaila, kad šia prasme aš toks vargšas tarp jūsų.
Nenusimink, tu ne tiek daug ir nepatyrei, kai ko netgi ir gerai, kad nepatyrei.
Bet kodėl? Aš noriu, norėjau viską patirti.
Ir patyrei, kaip lengva užsimušti automobiliu, aš, pavyzdžiui, tokios patirties neturiu, bet turiu kitą – išbandžiau visus netaurius ir nesamus prekyboje gėrimus. Ech,...
Tai jūs sakote, kad šitas Krasauskas, parazitas, mus girdi? pagaliau vėl prabilo naujokas.
Mes nesakome, kad jis parazitas, tik sakome, kad taip, girdi, bet pats to nepripažįsta, jam atrodo, kad tai gėrimo pasekmės.
Ką gi, patikrinsim. Ei, Felka, gana miegoti, sušalsi. Ar girdi, ne vasara juk, kelkis.
Ale tikrai, taip galima ir sušalti. Ooaach, gerai posmą nusnaudžiau. Tikiuosi niekas nematė.
Nematė nematė, tai yra mes matėm, bet tu neimk į galvą.
Iš tikrųjų tai man iki lemputės,  jei ir matė. Tai ką dabar darbo žmogus ir pailsėt negali užkandęs?
Vėl šlapinasi ant Daktaro.
Na, tu ir parazitas.
Parazitas, taip, o tu kas toks buvai, ar ne parazitas? Gal išeikim į gatvę ir paklauskim žmonių, ką jie apie tave galvoja, nenori? Tai va, nusipelnei, reiškiasi, kad aš dabar už tuos visus žmones, kuriuos skriaudei, tau keršyčiau.
Gerai jau, gerai. Klausyk, mano kape yra mobilus, mobilus telefonas, noriu, kad išsiųstum juo žinutę, tik vieną. Prašau. Be to čia yra alkoholio, sušilsi.
Ale tikrai, vėsoka kažkaip pasidarė į vakarą. O kodėl gi tikrai nepatikrinus, ar ko jam ten tie jo artimieji nepridėjo? Juk būna, kad kokį žiedą palieka, nenuiminėja nuo rankos ar dar kokį velnią.
Tikrai, pakasčiau sau dabar, vistiek jau vakaras, niekas neateis, ir sušilsiu bedirbdamas, a?
Taip taip, pakask. Niekas jau čia neateis, o jei ir ateis, tai argi įtars, kad tu čia kažką ne taip darai, juk kapas ant kalniuko, iš apačios nesimatys, ką tu čia kasi.
Va, va. Einu atsinešiu įrankius.
Ką sugalvojai, paklausė Fizikas.
Ištrūkti sugalvojau.
Kaip gi tu ištrūksi?
Pamatysi, kad tik suveiktų planas. Saviškius tai pažįstu, žinau, ko jie imsis, bet va to Felkos dar neperpratau, bet manau, kad jis turėtų padaryti, kaip liepsiu.
Nepatikom mes tamstai? atsiklausė Kasė.
Labai patikot, galėčiau su savim pasiimčiau.
Tokią gerą vietą turėjot, ant kalnelio.
Vieta tuščia neliks, turėsit kitą kaimyną.
Taip, gamta tuštumos nemėgsta. Apie tai būtų galima net ir mokslinę diskusiją užvesti.
Klausykit, gal pakentėkit su tom diskusijom, man jau galvą nuo jūsų skauda.
Pasiilgsi mūsų, kai reikės vienam amžinybę gulėti.
O aš linkiu jums minkštos žemelės, tai buvo Ernestas.
Ačiū, berniuk. Turiu sūnų tavo metų, gaila, kad jūs nesusipažinot, jis gal būtų padėjęs tau gyvenime. Labai geras vaikas, atsidavęs draugams, moka linksmintis. Jis ateis čia, tu jį pamatysi.
Gerai.
Grįžta su kastuvais Feliksas.
Na va, ir sutemo pakankamai, galima pradėti. Nukelia vainikus ir gėles, gražiai sudeda šone paeiliui. Reikia paskui atgal lygiai taip pat sudėti, jeigu kas, kad nepastebėtų skirtumo.
Taip, taip, būtinai gerai įsidėmėk, kur koks vainikas ar vazonas gulėjo.
Jau manęs tai nereikia mokyti, aš tą dalyką išmanau, niekas nieko neįtars. Įrausęs giliau į žemę, kad vėjas neužpūstų,  ir uždegęs žvakę, Feliksas ėmėsi kasimo darbų. Neseniai supilta žemė, lengvai  leidosi  perkasama. Darbas ėjosi sparčiai. Lavonai sulaikę kvapą klausėsi.
Kai kastuvas pradėjo kaukšėti į karsto dangtį, Daktaras neiškentė: ei, atsargiau, būgneliai sprogs.
Nieko, nieko, truputį pakentėk, ramino jį Feliksas.
Pagaliau jis pilnai atidengė nuo žemių karstą ir išsikasė nišą, kad turėtų šalia vietos laisvai stovėti. Kastuvo galu atsargiai atlaisvino dangtį. Atkėlęs jį, pirmiausia pastebėjo litrinį butelį brendžio. Greta dešinės rankos gulėjo mobilus telefonas.
Gali atsigerti šiek tiek. Šiek tiek? kodėl ne visą? Viso geriau negerk, neskubėk, turėsi dar laiko.
Krasauskas atsuko kamštuką ir gurkštelėjo atsakančiai. Ei ei, turėk saiką. Dabar išsiųsk žinutę, paimk telefoną ir parašyk... Ką parašyti? kad atneštų pinigų? porą tūkstantėlių? Ne. Kad tu prisikėlei ir už tai esi dėkingas kapinių sargui Feliksui Krasauskui? Ne. Na taip, juk tada reikės parodyti, kur tu nuėjai. Parašyk paprastai – padėkit. Tiktai? Taip, tiesiog padėkit, daugiau nieko ir pažiūrėsi, kas bus toliau. Tu niekuo nerizikuoji.
Gal tikrai? Viską paliksiu kaip buvo. Žinutė turi būti trumpa, bet kad jie ten sunerimtų - padėkit. Pasiųsiu kam? taip, kas čia yra adresuose? sūnus? įdomu – didelis ar mažas? Koks skirtumas, tebūnie sūnus tegul sukelia triukšmą.  Na va, žinutė išsiųsta.
Ir tikrai, nes netrukus suskambo telefonas, ekrane žybsėjo užrašas „sūnus“. Feliksas persigando ir padėjo aparatą atgal į tą pačią vietą.
Geriau paskubėk ir sutvarkyk kapą kaip buvo, mano sūnus tuoj atvažiuos čia, neabejoju.
O, siaube, ko tu manęs iškart neperspėjai? Gi aš tau sakiau, nesišlapink ant manęs, neklausei.
Per labai trumpą laiką Feliksas užkasė kapą ir sudėjo vainikus ir gėles lygiai taip, kaip jie gulėjo prieš tai. Eglišake užlygino savo pėdas. Dar kartą gerai apžiūrėjo visą kapą ir neradęs jokių įkalčių pasišalino.
Kapus apgaubė visiška tamsa, niekur jau nebedegė jokia žvakelė. Artinosi naktis, buvo tylu ir ramu.
Bet miegoti lavonams šią naktį nebuvo lemta.
Naktinę padangę perskrodė automobilių žibintų šviesos. Jos kaip kokie  besirangantys žalčiai iš lėto artėjo prie tikslo. Mašinų buvo tik dvi, jos tyliai užkilo į kalnelį, kurį laiką pamanevravo, kol įsitaisė prieš Daktaro kapą, galiniais ratais užvažiuodamos ant kitų kapų, ir sustojo, neišjungusios variklių ir šviesų. Kurį laiką viskas taip ir sustingo, tik vos vos girdėjosi ramus ir pasitikintis savimi mašinų gaudesys. Pervažiuotieji lavonai bandė garsiai piktintis, bet greitai supratę, kad jų balsas į dangų neina, susigėdę nutilo.
Pagaliau durelės atsidarė ir pasirodė vakaro svečiai. Jų buvo trys. Jų veidus iš dalies apšvietė žybsinčios cigarečių liepsnelės, jie buvo jauni. Vienas veidas, atidžiai apžiūrinėdamas žemę, priėjo prie Daktaro, apėjo kapą, pajudino vainikus, palietė žemę po jais, ji buvo puri, apsižvalgė, pasilenkė prie gretimo kapo, palietė to kapo žemę, nusipurtė nuo rankų žemes ir grįžo prie kitų.
Surask sargą, teištarė vienam iš apšviestų veidų. Pats gi pamėgino skambinti ir klausytis telefono signalo iš Daktaro kapo. Nieko nebuvo girdėti.
Čia mano sūnus, informavo nemiegančią auditoriją Daktaras.
Taip ir supratom, atsiliepė Leopoldas.
Kas bus toliau? nekantravo sužinoti pabaigą alkoholikas.
Pamatysi.
Sūnus ramiai atsisėdo ant automobilio kapoto ir vėl prisidegė cigaretę.
Daug rūko, pastebėjo Angelė, o toks gražutis.
Nervinasi, paaiškino Daktaras, dar neišmoko tvardytis.
O kodėl dvi mašinos? kažkas paklausė, greičiausiai buhalteris, jam visada rūpėjo ūkiškumas ir ekonomija, tad dvi mašinos trims žmonėms atrodė kaip siaubingas išlaidavimas.
Visada važiuojam ne mažiau kaip dviem mašinom, antra turi pridengti pagrindinę, jei reiktų bėgti, be to maža kas gali atsitikti, negi sugedus mašinai, aš stovėsiu pakelėj, kol ją kas nors sutaisys?  
Gerai apgalvota, pritarė Fizikas.
Viskas ir visada turi būti gerai apgalvota, kitaip į šį verslą nėra ko lįsti.
Jau ateina Aukščiausiasis, informavo iš kapinių galo.
Įdomu.
Įdomu.
Tylos.
Ša.
Ateina.
Labas vakaras.
Laba diena, oi, atsiprašau, miegojau, visai susimaišiau, vakaras, taip, vakaras.
O turėtum saugoti, nemiegoti.
Tai kad kas čia eis, šalta pasidarė, tai truputį gurkštelėjau ir užsnūdau. O šiaip tai ne, nemiegam, saugom. Ar atsitiko kas, tėvelį apvogė?
Ne, nieko.
Aš irgi matau, kad lyg ir viskas vietoj, ir žmonių šiandien beveik nebuvo. Gal vienas kitas, bet kad vogtų, tai nemačiau, ne, tuos, kurie ruošiasi ką pavogti, tai aš jau atpažįstu, tuos iškart veju...
Aš ne dėl to, nuo Daktaro kapo gėlės niekas nedrįs pajudinti, dėl to aš ramus.
Taigi, nedrįs, gerai sakot...
Skambino man tevėlis, štai kas man įdomu.
A ką sakė?
Nieko labai ypatingo, sakė, kad viskas lyg ir neblogai, bet...
Bet...
Paskui nebesupratau, ryšys blogas buvo...
Jo, ryšys tai čia nekoks, jei vėjo nėra...
Bet lyg ir ne viskas jam čia gerai?
O kas čia jam gali būti blogai? Ant kalniuko, viskas matyti...
Už tai ir sakau, blogai, kad miegi, negali visko matyti, nežinai visko.
Atleiskit, daugiau tai nebepasikartos.
Nepasikartos.
Suteiksim geriausią aptarnavimą.
Tai mane džiugina. To ir norėjau prašyti.
Bus padaryta.
Skambinau dabar tėveliui, bet jis neatsiliepia...
Neatsiliepia? Negali būti.
...ryšys turbūt stringa...
Aha.
...tai norėjau su juo akis į akį pakalbėti. Gal padėsi?
Kaip tai?
Na, prieiti man reikia prie tėvo, atkasti jį.
Oi, ne, na ką jūs? Be teismo sprendimo, be komisijos, taip nebūna, ir dar naktį, ne, čia kai ką atkasinėja, tai suvažiuoja penkios mašinos, policija, viršininkai visokie...
Tau mašinų per mažai?
Mažai. O ką aš pasakysiu, kai manęs paklaus?...
Niekas tavęs nepaklaus, aš tuo pasirūpinsiu.
Ne, ponuli, geriau nereikia...
Bet man labai reikia. Tu nesijaudink, už dyką nedirbsi, naktinis tarifas, kenksmingos sąlygos...
Nu kokios jau čia kenksmingos, grynas oras...
Kenksmingos, tu nesakyk, tikrai kenksmingos, aš tai jau žinau.
Na, jei taip sakot, tai gal ir kenksmingos. O tai kiek susidarys, už naktinį, už kenkmingą, dar reiktų įskaičiuoti, kad niekam nesakysiu...
Taip, ir šitą. Aš manau susidarys mėnesio atlyginimas be mokesčių atskaitymo. Grynais.
Bijau.
Ir dar premiją vokelyje pridėsiu 50% atlyginimo dydžio. Na kaip?
Ech, sutinku, bet parodykit pinigus, pusantro turi tada gautis.
Žinoma, atnešk iš mašinos, paliepė vienam veideliui. Tas atnešė visą sumą ir padavė sargui.
...septyni, devyni, na, čia turbūt visi, pasitikiu. Einu atsinešiu kastuvą.
Neik, mes turime.
Vienas veidelis atnešė iš bagažinės du kastuvus, vieną padavė Feliksui, kitas su sūnum ėmė nuiminėti vainikus ir gėles nuo Daktaro.
Antrą kartą  jau tave šiandien išleidžia pasivaikščioti, pajuokavo kariškis.
Daktaras pratylėjo šią pašaipą. Įsitempęs stebėjo sūnų, gal ir neišgirdo.
Greitai karstas vėl buvo atidarytas. Viskas buvo savo vietose, tik krito į akis tai, kad brendis buvo nugertas. Telefonas nerodė jokių gyvybės ženklų. Nunešk į mašiną pakrauti, paliepė sūnus.
Tai gal todėl ir neprisiskambinot, kad nusėdo akumuliatorius, pasiūlė versiją Feliksas.
Kuo tu vardu?
Feliksas, Felka visi šaukia.
Felka šaukia? Ką gi, Felka, tu teisus, todėl mes ir nesusikalbėjom su tėvu.
Aha.
O pilnas tavo pavadinimas koks?
A kam reikia? Skųsitės?
Na, ką tu, Felka, atvirkščiai, padėką už pagalbą, gerą priežiūrą tavo viršininkui pateiksiu.
Viršininkė pas mus, žiauriai bjauri boba, visos bobos vienodos.
Nepatinka moterys?
Patinka,... nelabai.
Tai kokia tavo pavardė? pamatysi, iškart bus tau malonesnė, aš paprašysiu.
Krasauskas, Feliksas Krasauskas, aha, būtų gerai, jei ji mažiau rėktų.
Nerėks, pažadu. Na, įsijungia?
Taip, gyvas, veidelis atnešė aparatą.
Sūnus peržvelgė žinučių skyrelį ir rado Felikso išsiųstą žinutę „Padėkit“. Taip, štai ji, yra. Išsiųsta prieš tris valandas, telefonas tada dar veikė.
Veikė, patvirtino Feliksas ir išsigandęs nutilo.
Tai va, Krasaukai Feliksai, pasiimu aš savo tėvą, prie namų palaidosim, bus vietoj, jeigu kas, patys prižiūrėsim, tau našta nukris...
Kad man jokios...
Jei tėvas prašė padėti, negaliu neklausyti.
Taip, tėvo žodis...
Matai.
Bet kaip su kapu? Negali tuščias pasilikti, o jei kas sugalvos ekshumuoti? Juk žinot kaip būna, kas nors užprotestuoja, paskiria naują ekspertizę, tada atvažiuoja...
Penkios mašinos, žinom.
Penkios, taip, visada penkios, na gal kada ir keturios, aš tiksliai neprisimenu...
Penkios, Feliksai, penkios, tu gerai atsimeni.
Tai va, aš ir sakau...
Atsigerk brendžio, Feliksai, tėvelis vaišina, ir gulkis.
Gal reiktų pirma nušauti? pasitikslino veidelis.
Nereikia, taip tylu, kam trikdyti ramybę. Gyvą.
Veideliai išima iš karsto Daktarą (likit sveiki, bičiuliai.
Ir tau sėkmės ir ramybės.
Ačiū, sudie) ir nuneša į automobilį ant galinės sėdynės.
Feliksas geria brendį, truputį paspringsta, užsikosėja.
Na kam tu taip skubi, niekas iš tavęs to butelio jau neatims. Gulkis.
Feliksas gulasi į ištuštėjusį karstą, nepaleisdamas butelio.
Teisingai.
Kieta, che...
Veideliai uždengia dangtį, Feliksas dar bando ranka jį sulaikyti, vyrai, o gal nereikia? reikia, Feliksai, reikia, atsako sūnus, ir dangtis jau su visam užsidaro, Feliksas bando dainuoti, dieną rūsčią, dieną aną, virs pasaulis į peleną,  po to virvėmis  nuleidžia karstą  atgal į kapą.
Tada pasipila puri žemė, užgoždama Felikso giedojimą:
                       Iš kapų, grabų ir rūsių
                       Kils numirėliai sutriušę,
                       Šauksis Dievo ir tiesos,
                       Ir neras jos niekados.
Besirangantys žalčiai lėtai nusileido nuo kalnelio, prieš tai dar pervažiavę kelis kapus apsisukinėdami, ir vėl įsivyravo tyla. Kapų tyla.