Tave, mane ir mus aplanko tokios gruodžio naktys,
Kai užrakinami visi keliai žvaigždėms į žemę krist:
Jos išsigandusios į lietų bando belstis,
Bet ten, aukštai, jau švintantis dangus.

Jos grįžta į namus drėgnumo rūbais
Ir žino, kad mėnulis bars dabar visas:
Kalbės, kad pavojinga žemėje nutūpti,
Kad ten per daug trumpa diena.

Bet jos susikabinusios į lietų krenta,
Taip palaimingai tirpdamos drauge,
Jis nežinodamas į ausį sega žalsvą bantą –
Joms bus pati gražiausia dovana.

Ir tau, ir man, ir mums sapnuosis prarastas rytojus,
Jeigu prabusi, suskaičiuosi – pirma, antra, trečia...
Žinok už jas, jos nežinojo –
Čia velniškai trumpa diena.