eikšekit visi
artyn artyn

kad galėčiau pasiremti
į pečius ir plaštakas

vario akys man nekalba
išploninto aukso sparnai šluoja žemę

po tavo kojomis
aš šluočiau savo plaukais

mano kakta tuštėja
sapnai manęs nežymi

esu meškų vaikas
vis dar miegu žiemos miegu
savo lauže

nedrįskit budinti
mano sapnai pernelyg ryškūs
pabudusi negaliu jų paleisti:

mano rankose ryža katytė

tikroji buvo raina
ir paukštis

išskrido