kai byra trupiniai nuauksinto dangaus
ant balto smėlio kranto glamonėse audrų
po krislą mėnesienoj kas blyksnį ištirpstu
ir naktį stebuklingą žvaigždėm išdalinu

kai liejas akyse liepsnojantys laužai
tarp vakaro ir ryto – paklysti nebaisu –
po saują žiežirbų nešiojuos ant delnų
ir virpesiais bangų krūtinėj gyvenu

kai lydosi sekundės ant odos spinduliais
po krištolais pažirusiais karštais lietaus lašais
per tiltus žiburių – dėlionėse virš debesų
kur paslaptingai miega saulė patenku