Lyjant lietui skilo pusė saulės. Kas atneš kitą dalį, jei širdis užrakinta? Ir vėl beldeis į mano gyvenimą vandeniui tekant. Rudenį beldeis... Likai anapus borto tarsi klaida šėlstančioj jūroj. Beldeis žiemą – manęs neradai. „Išėjau ramunių rinkti“, – švelniai tarstelėjau ir nužirgliojau gatve. O lietus lijo. Lašai draskė širdį ir namie nieko nebuvo. Tik meilė lijo skruostais. Ėjau laiminga, nes žinojau, kad galiu pakeisti pasaulį. Žinojau, kad galiu skleisti šilumą ir ją dalinti kitiems. Lietus lijo, bet aš žinojau, jog širdyje nešuos pusę saulės.