skrendu aušra.
šaltu rudeniu. vėju.

mano sparnai lyg liūdesio lyg gęstančios vilties
rūbai.

mano akys nuskendę ežerai.
dugne nugrimzdęs laikas. bijau nespėt išgelbėti
krūtinėje pulsuojančios žaizdos.

man stingsta nuo tuštumos lūpos ir
pirštų galiukai liečia tik ašaras. --
net rytui sunku
mane išvysti

skaudu taip lyg būčiau visko netekus.
ir taip veriančiai graudu, kad net gelia
akis nuo tylos.

nežinau, kodėl aš vis dar piešiu tavo akis
debesyse.
kodėl auksinėm pirštinėm liečiu tavo plaukus.

kodėl lūžtančiais laiptais siekiu tavo lūpų

nežinau kodėl gęstančios žvaigždės
manęs šiąnakt neužgesino.
nežinau kodėl leido rytui nuteisti.
šalčiui pasmerkti.

nežinau kodėl mano kūną persmelkia laukimas.
taip sugniaužiantis viltį.
taip sustabdantis laiką – kad jis bėga.
pro mane pro tave
o aš negaliu pajudėti iš vietos.

eičiau stogais šią akimirką vienatvės.
nes dabar man sunku
jausmų savo įkvėpti.
atimančių iš manęs visas spalvas.
užliejančių širdį raudonu skausmu.

eičiau,
bet net ir eiti be tavęs
negaliu.