Supas snaigės aukštai daug lengvesnės už vakaro tylą,
Užsakytos vienišiams išpuošt tamsų dangų nakčia,
Kad grožėtųsi akys laukimo - neramios ir gilios,
Nes jos žino, jos tiki taip naiviai ir taip paslapčia.

Vėl kvėpuosis mišku eglės šaką bepaliečiant pirštams,
Žers sidabrą  blizgus, pakabintas dėl grožio lietus.
Gera gera dabar, kol nežinom – stebuklai numiršta,
Kai į veidą kas drebia lyg purviną gniūžtę metus...

Kartais būna, kad rauda palangėj išvaikščiotas laukas,
Prisiminęs vaikystėj sapnuotas tikras Kalėdas –
Trapų laiką prasmingą, kai naiviai ir vaikiškai laukėm
Tos nakties reginių, kai net šunys prie kojų kalbės.