O Gabija, atnešus ugnį šventą,
Liepsnų mergelė tarp dievų esi.
Palikę dangų žvaigždės gęsta, krenta,
Vis tiek išlieka šiluma šviesi.

Kai rūkas leidžiasi lėtai ant lauko,
Baltam lange sužimba žiburys.
Jis šviečia ir sugrįžtančiojo laukia,
Kad pasibelstų vėlei į duris.

Todėl ir grįžtam iš plataus pasaulio,
Naujai pražįstam kaip laukų gėlė.
Krūtinėn įdedi visiems po saulę
Ir mokai šviesti, šildyti, mylėt.

Kad židinys šeimos nebeužgestų
Ir nepavirstų sauja pelenų,
Kad rudeninės vėtros nepaliestų,
Pridenk jį baltu angelo sparnu.