Pažvelk, kaip saulėj pieva svyla,
Pasemki saują balto žvyro,
Užpilk lyg jodą ant žaizdos.
Tau pievų gėlės žiedlapiais dėkos.

Imk mano veidą į rankas,
Kol žemėm dar neužžertas.
Gal buvę skaisčios akys, raukšlės pasakys,
Kokia ne iš lengvų būta būtis.

Paėmęs dalgį išpustyk
Ir žolę su rasa raškyk.
Tą, kurią smėliu gesinai,
Dabar pats atžaria ranka žudai.

Ir tu, ir aš tiktai žolė.
Ar čia yra kokia prasmė?
Užaugt, vešėt, po to nukrist,
Kai dalgis praskrenda ašmenimis.

Dabar eime, pažvelgsime tenai,
Kur dangų paremia kalnai.
Gal vėjas nešdamas sodrias mintis
Ir mums po vieną padalys.