Santrauka:
Prie ligonio lovos
Pripuolusi aš užtrenkiau duris –
Juoda viešnia įeiti taikos.
Nejaugi ji išdrįs? Nejau išdrįs?
Jos nieks nelaukia, dar ne laikas.
O ten už sienų – jūra žiburių,
Tik sniegas glaustosi prie lango.
Aš vien tik savo meilę tau turiu
Ir ilgą karštą meilę Dangui.
Retėja tvinksniai silpstančios širdies,
Šalta naktis Nery jau skęsta.
Ant kalno paskutinis žiburys vilties
Iš lėto blykšta ir užgęsta.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Svyruoklė
Sukurta: 2008-11-27 17:39:42
Ačiū visiems. Taip, mes kovojame, bet esame bejėgiai prieš Dievo valią...
Anonimas
Sukurta: 2008-11-27 17:26:12
Jausmingas, pilnas jausmo, bet negalima, kad viltis užgestų, tegu šviečia...
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2008-11-27 16:30:09
Perskaičius prierašą, pirmas posmelis tampa svarbiausiu, perteikiant nerimastingumą, kovojimą iki paskutiniųjų. Žavi, kad nėra dirbtinumo; natūraliai gimusi poezija. Jaudinanti lyrika.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2008-11-27 15:54:40
Pirmas posmas niekam tikęs. O kiti du visai neblogai.