Trupa į šipulius akmenys, debesys
Krenta į dangų teisybės sparnai,
Kaskart tau prabilus, miglos tik žavisi
Atmerkus akis, mažiau vis matai.

Svetimi, o ne giesmės per gerklę tau lenda,
Pasidabinę derva aptaškytais stiklais,
Ne kraujas tau svetimą nuotaiką temdo,
Minkštybės liepsna po tavo nagais.

Perverti skausmo ištirpsta varvekliai,
Supratimo žolė pavirsta lava,
Didieji romantikai – naivūs bambekliai
Tuštybė tikroji paletės spalva.

Garsas be aido, vaizdas be saulės,
Nervai — nutrešusi džiaugsmo šaka.
Lai šokdina tave menkystos — apgaulės
Mano jūra svajonių paliko bala.