smaragdiniam sapne nubudęs laikas
kas rytą geria rasą nuo apsalusių žiedų
veidai kol svyla aukso dykumų
ir suodžiais dangstos akys iš Rytų.

už saulės tirpsta tylūs karavanai
šviesoj baltų turbanų, ant vienišų kelių
kol langus atveria šimtai arabiškų namų
ir stebi piešinius ant marmurinių debesų.

akivaizdoj akimirkų, kai smėlį plauna balzamu --
užgesusių ugnikalnių viršūnėmis iš lėto išeinu --
kur laikas tirpsta palubėj nušvitusių žvaigždžių
ir vėjas švelniai apkabina, neliesdamas žaizdų