Buvau sau pažadėjęs nerašyti,
Sakiau, kad per sunku, kad per gilu
Maniau, kad didelius namus sunku pasistatyti
Bet dar sunkiau juos išlaikyt šiltus.

Atrodė, kad pasaulis man po kojom,
O aš ir vėl nesudedu akių.
Išsiskiriam abu, bet aš tik vienas pamojuoju,
Nueidamas rankas kišenėse slepiu.

Kiekvienas tavo daiktas – man pasaulis
Tarp jų esu, lyg apkabintas šokiais ir dainom
Nesitikėjau, bet prasidedu iš naujo
Kaip nuotraukoj, tik kitokiom, blankiom spalvom.

Štai tokios buvo tavo dienos,
Aš ten sustojau ir apsidairiau:
Namai iš stiklo, bet mūrinės sienos,
Prisiliečiau ir jų spalva nusidažiau.