Ir jis pardavė meną už pinigus,
kaip ir savo sielą jai ir kitoms,
nežinia, ar danguj rasi sau vietos?
bet pragaras tavęs tikrai neieškos.

O jei tavo kūrybą sutryps kas kaip sieną,
nepamirški gyvent atskirai ar po vieną,
kol neišgirstieji ims kalbėtis
apie tai, ko niekada nebuvo iki šiol.

Noriu matyti krintantį klevo lapą,
tuo tarpu nepamiršti tavo šypsenos,
kaip gailiai verkia lietus,
kai vasara išeina iš namų.

Iš akimirkų čia toks gyvenimas,
čia šalia ir nemiga, ir nerimas,
viens be kito negali,
bet toli kaip saulė ir mėnulis.