I. Keistai ypatinga, sudėtinga pradžia prasideda,
kai paprasta pabaiga neatsisveikinusi išeina.

Karštligiškas bėgimas į praeitį,
Dusdama širdis nepaliauja šaukt.

Kažkas realaus spaudžia smilkinius.
Auksiniai šarvai nepraleidžia prastuomenės.

Tai kas tvirta, tikra, nestumdoma,
Pernelyg paprasta patekti vidun.

II. Akimis plaukti dangum.
Pirštais tiesti kelius tarp žvaigždžių.

Mirti žemai.
Gyventi sapnuose.

III. O po to sapnai miršta...Esi miręs visur.
Virpėjimas nustoja, nustoja plakusi širdis.

Sklendimą pakeičia ramybė ir liūdesys.
Grįžta supratimas - esi kūnu.

Auksiniai šarvai ištirpsta,
Pabėga nuorodos ir ženklai į „atgal“.

IV. Lieka rankos ir kojos.
Rankose, butelis. Kojose švinas.

Kūną stumdai pirmyn ir atgal.
Esi stumdomas paties savęs.

Atsiverti knygą ir mokaisi bendrauti.
Apsimeti žmogum.

Kažkas tave pastumia. Paskui vėl pastumia.
Vėl pastumia. Inertiškai judi.

V. Svarstai kieno čia pabaiga ir kas yra pradžia.
Pasimetusios ėriuko akys - tai ką mato kiti.
Ištroškusio ateivio kančios – tai ką tu jauti.

VI. Auksiniai šarvai guli šalia tavo kojų.
Tu juos stebi, bet užsidėti nebegali.

Tau baltas debesis atneša plunksną, kurią laikė dangus.
Ja parašyta buvo, kad viskas ko norėjai, norėsi pražus..
Nenorėk nieko.
Ir šis tavo noras išpildytas bus.