Autobusų stotis
nušviesta lapkričio saulės
pasitiko mane,
nenuilstantį metų keleivį,
žvirblių čirškimu šaižiu.
Žmonių minia tikslingai judėjo
chaotiška tvarka
nekreipdama dėmesio į mano gerą savijautą,
tik viena žmogysta paprašė rūkyt,
kitiems nieko iš manęs nereikėjo.
Neoplanai laivai
reklamom išmarginti
rijo keleivius kaip slibinai,
mane prarijo mažas mikriukas,
gal neoplano vaikiukas.
Mano kišenės pilnos pastipusių kačiukų,
Kurie stovėjo pasvirę
ir sustingę ant tilto turėklų,
Nesiryždami nukristi.
Dabar jie sušilę
ir nemaloniai prakvipę.
Atsisukęs mojavau abejingai miniai
ir verkiau, niekas to nepastebėjo.
Važiuoju į durnus namus
Aš ramus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-11-21 17:20:21
"mikriukas", "durnas" - šnekamoji kalba. Jei yra pretenzijų į poeziją, pagalvokit, ar šįkart jie vietoj.
Kai kur vietelės man pernelyg proziškos. Manau, jei vyksta ieškojimai - gerai.
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-11-21 08:34:20
Linksmas beviltiškuma- retas reiškinys, bet susiskaito skaniai. Tik kačiukų gaila.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-11-21 00:15:44
Kažkodėl nusikvatojau... Labai gražiai surimuotos paskutinės dvi eilutės. :)