Prisėsk šį vakarą šalia. –
O, liūdesy, ateik kaip draugas.
Prieš mus lygus ir tuščias laukas –
Beturčio vargana dalia.

Seniai blaškausi tam lauke. –
Iš atminties šešėlius gaudau.
Pabūki mano sielos draugas
Po spindulių šviesa blankia.

Dabar man trūksta tų namų,
Kuriuos vaikystė vygę supo.
Keistai lingavo žemos lubos,
Ir pašaukė mane vardu.

Padėsiu galvą ant peties,
Lyg kartą klydus, išsiverksiu.    
Ir svetimos, ir savos kaltės
Vienodai man dabar skaudės.

Aš būsiu soti artumu,
Net nepalietus žemės duonos.
Užklos laukus šilkais raudonais
Ten kuklios gėlės lygumų.