po dulkes vaikšto tūkstančiai pėdučių laiko
užmindamos šešėlius ilgesio tremty
o tu iš proto tyliai išeini iš lėto sutrupi
kutenimą kentėdama kai žaizdos pienu teka

lietum vis tiksi žingsniai perėję per taiką
įklimpdami į karą užgerdami degutu gaisrą
o tu slepies tarp triukšmo ir tylos į ežerus subėgus
tarp pirštų išbyrėjus ant dugno skausmo laiškus į debesis suplėšius

be žirklių be nagų be durklo ašmenų kalbėjau
laukimo apkasuos iš žemės kraują sėmiau
ir vis virpėjau pakraščiais padangėm skaistyklom ar saulėlydžiais
užpuldama jausmais aitriausio stiklo žėrinčio
akimirkom saldumo sušluota tarp lentų. į naktį dar kvėpuojančią.
grynu amoniaku. nuoga kai užmiegu.