prisimeni savo žiedlapius
ant siauro plytelių tako per juodžemį
siūlei mažoms mergaitėms
darėsi jos lakuotus nagus
aš lipau laiptais besisukančiais
ir marmuro šaltos sienos
slydo drėgnais delnais
užimdamos kvėpavimą
ligi mažo langiuko palėpėje

jos bėgo krykštaudamos
vėduodamos pirštais praeiviams panosėj
koks gražus manikiūras
purpuro dvelksmas kosmėjos
apskabytos
kai neužteko nukritusių žiedlapių

nuo stiklo voro ažūrus nubraukusi
įžiūrėjau tavo bandymą
nusišypsoti
nuo siauro plytelių tako
mojant ranka per šimtmetį
į palėpės langelį