mano miestas virto dideliu smėlio kambariu
aš kas rytą čia grįždavau kelią barstydama obuolių sėklom
ir liečiau savo sūnaus veidą
ant jo odos
kaip kiekvieną rudenį –
melsvos samanos
ir aš lyg mirusio
jo ranką glaudžiau prie lūpų
pūčiau orą pro pirštus
nešiau prie upės –
tik jo akys
dvi spurdančios žuvys
menu
rankeles apsivejančios žolės
obuolių sėklos tirpstančios rusvam vandeny

daugiau niekad nebegrįžau į smėlio namus
tik mačiau
kaip pražydo