priešnuodžių nėra,
todėl tenka patirti, kaip
tampi nieku
koks esi anoniminis
ir koks įprastas noras gyventi
ir kaip banaliai tu moki staugti
vilku arba senu šunimi
dar, žinoma, gali pozuoti
žurnalų viršeliams ir reklamuoti pėdkelnes,
nusifilmuoti Omnitel reklamoje,
išleisti pirmąją knygą, penktąją
šypsotis, sakyti, „mieli draugai“,
„laba diena“, „o, taip, žinoma“
gali net perdozuoti
puikiai žinodamas, kad jokios išeities nėra, jokio kelio,
guru, jokios šviesos tunelio gale, --
kad visa tėra akių dūmimas
jausti, kaip esi užtvindomas tamsos ir siaubo,
kol pagaliau pabundi iš košmaro, supratęs,
esi mylimas
ir tai tėra sapnas,