Nusilenkiau Aušrai,
    bet kruviną skraistę dangaus
    jėga nematyta ant medžių –
    ant mano rankų padžiovė.

Audrai nusilenkiau, –
    šovinius juodo lietaus
    į kopas ir ežerus metė –
    ant mano pečių švino paukščiai.

Nusilenkiau Saulei, –
    ir Saulė sustingo lyg nuotraukoj,
    jos veidas – raukšlėta liepsna
    Žeme nusirito po kojom

Lyg priekaištas mano klaidoms,
Klaidoms šimtametėms mano, –
Gaisravietės nuotrauka mėtos
Žemelės mūsų mažos.