Brenda laikas pasiremdamas vėju,
Per kritusius lapus prie nepažįstamo medžio.
Už dangaus horizonto skęstanti saulė
Užgesino tamsėjančią dieną kaip antikvarinį žibintą.
Skuba klevo lapai ir baikščiosios šiukšlės
Pabaidytos gūsių atbėgusių tiesiai iš parko,
Kur vargšas badydamas lazda orą ir taką
Slinko tamsėjančiu vakaru į nakties melancholijas.
Šalta ir drėgna - lietaus prologas ne už kalnų.
Lašai įbyra į praalkusius dubenius iš lietvamzdžių dūdų.
Bilsnoti pradėjęs lauke įlindo palėpėse.
Ten senos sekundės sustingusios miega.
Gal jos išgirsta ką skuba gatvėje vėjas
Ir pamato pro menką langelį kur glaudžiasi
Tamsą bučiuojantis elgeta prie svetimo namo durų altorių.
Žmogaus ten niekas neišgirdo. Įleido į save naktis...