Kai jau niekas manęs nemylės,
Net paplentėj parudusios žolės,
Nuraminti akmuo negalės, -
Aš išnyksiu lyg pūkas į tolius.
Kur plaikstysis vienatvės plaukai,
Kojas žeis rudeninės ražienos,
Kur juoduos ištuštėję laukai
Ir išblukęs ant žaiginio šienas.
Gal tada man akmuo pražydės,
Užaugintas lietaus šalto, girto.
Bet vis tiek neturės jis širdies -
Ji paklydusia gerve pavirto.
Išsprogdinęs gegužis lapus
Ąžuolyne užgros polonezą,
O tada tik vakaris atpūs
Mano dainą - gyvenimo tiesą.
Sužinosi tu, kas gi buvau,
Ko norėjau, prie ko aš glaudžiausi
Ir kodėl taip liūdnai dainavau.
Nors tie žodžiai ir buvo gražiausi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-11-11 14:51:07
Švelnus liūdesys...
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2008-11-11 08:41:19
Taip. Čia reik tik truputį panorėt įsijausti, o toliau...
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2008-11-10 19:32:28
Ir kodėl taip liūdnai dainavau.
Nors tie žodžiai ir buvo gražiausi.
...gražiausi žodžiai taip lengvai melodingai plaukia...jaudinanti širdies daina...