VI

Šiluma visiškai pasitraukė. Lauke vis dar tebesnigo. Ir gana gausiai, nes Vyto automobilio valytuvai dirbo visu pajėgumu. Į Švėkšną patraukė tik Mantas ir Vytas. Lina atsisakė išvykti, nes sakėsi, kad negali niekaip praleisti dienos universitete, taigi Mantui teko pažadėti, kad jis grįšiąs iki vakaro ir pasiims ją, kad jai netektų vykti vienai namo ir juose būti. Laukti jo ir vis nerimauti dėl laisvėje slampinėjančio ir keisčiausius planus rezgančius išsigimėlio.
Mantas jautėsi patenkintas. Jis po septynių metų grįžta į savo gimtinę. Ją paliko iškart po sesers nužudymo. Ir dabar jaučiasi visiškai pasirengęs sugrįžti.
Vytas tvirtai laikė rankas ant vairo, nes kelias buvo neapsakomai slydus. Atrodė, kad važiuotum grynu ledu. Sniego tiek, kad nuvalytasis kelias atrodė nė nepaliestas. Pakelėse ne viena mašina stovėjo nuslydusi ir įsmukusi į pusnį. Blogiausia tai, kad sinoptikai pranašauja dar daugiau sniego. Net puse lūpų užsiminama, kad tai gali būti katastrofa Lietuvoje. Kad į ją užklydo tiek sniego, kiek jokie metraščiai nėra fiksavę.
Automobilio langai kentėjo nuo aprasojimo. Viduje esantis šildytuvas spaudė iš savęs viską. Abu žmonės sėdėjo patenkinti. Vytas ir Mantas grįžta pas namiškius. Pastarasis lankėsi pas juos dažnai. Jis dažniausiai praleisdavo su namiškiais šventes: Kalėdas, Naujuosius Metus ar Velykas.
Pagaliau automobilis pasiekė Saugas ir sustojo ties sankryža į Švėkšną. Matėsi kad kelias nevalytas. Nebuvo tiek prisnigę, kad siektų kelius, nes greičiausiai dar vakar kažkas jį valė, bet dabar jau pravažiuoti nebeįmanoma. Bent jau Vyto lengvajam automobiliui.
- Privalome rasti traktorių, - apsižvalgė Mantas. – reikia pasidairyti po Saugas.
- Tu nori važiuoti juo? – nustebo Vytas.
- O ką? – Mantas nesuprato, kas jam nepatinka. – Juk negrįžime kai iki tikslo liko tik dvylika kilometrų?
- Na, gal ir ne.
Jie apsisuko ir nuvažiavo į degalinę, įsikūrusią kaip tik šalia sankryžos. Prie jos privažiavimas atrodė kiek geresnis. Automobilių srautas itin stipriai sumažėjęs. Per keliolika minučių pravažiuodavo tik kelios mašinos. Net nebuvo galima sakyti, kad pravažiuodavo, nes atrodė, kad jas imtum ir aplenktum pėsčiomis. Mantas patraukė į Saugų miestelio centrą, o Vytas liko degalinėje. Jis nusprendė išgerti kavos ir leisti draugui planuoti visa tai. Juk tai jis nori taip stipriai grįžti ten.
Mantas per gerą valandą susirado traktorių su vairuotoju, kuris už pinigus pasiryžo juos nuvežti iki Švėkšnos. Traktorius palengva atburbėjo iki degalinės, kurioje stovėjo Vytas su plastikiniu kavos puodeliu ir žiūrėjo į artėjantį agregatą. Tai buvo didelis traktorius. Jo kabinoje laisvai tilpo trys smulkaus sudėjimo vyrai.
Kai Vytas įšoko, traktoriaus vairuotojas pasuko Švėkšnos link.
- Tai kas taip nutiko, jaunuoliai, kad tokiu oru vykstate?
- Neatidėliotini reikalai. – Pasakė Mantas.
- Gal kas nors mirė?
- Ne, - Vytas tyliai nutraukė. – Tiesiog turime sugrįžti namo.
- Gerai.
Po to kelionė vyko tyloje. Visų trijų asmenų, buvusių traktoriuje pradėjo šalti pirštai. Tas agregatas nesugebėjo taip šildyti kaip Vyto lengvasis automobilis, o gal ir lauke dar stipriau atšalo. Dar nebuvo ganėtinai šalta, nes snaigės vis krito. Gal kiek mažiau, bet krito. Traktorius judėjo taip lietai, kad Mantas vis negalėjo nusėdėti vietoje. Vytas atrodė nė nereaguoja į visa tai kas vyksta – traktoriaus skverbimąsi sniegu.
Turėjo prabėgti kelios valandos kol galiausiai pasirodė du bažnyčios bokštai. Jie atrodydavo lyg švyturys jūrininkams. Naktimis juos apšviesdavo ryškios lempos ir kai važiuodavai į miestelį, tik išlindęs iš už paskutiniojo miško iškart pamatai juos. Abu bokštai aukštai iškilę virš plikų laukų, kurie dabar baltavo. Dešimtimis, o gal net šimtais hektarų kur bepažvelgsi buvo padengti baltu sniegu.
Traktorius vis važiavo toliau kol pasiekė ženklą, pranešantį, kad tu jau miestelyje. Mantas net atsiduso.
- Tu turbūt senai čia nebuvai? – sušneko vairuotojas.
- Septynerius metus.
- Oho.
Traktorius pravažiavo po tiltu, jungusiu bažnyčią ir parką, ir galiausiai sustojo miestelio turgaus aikštelėje. Mantas atsiskaitė su vairuotoju ir atsisveikinęs priėjo prie draugo.
- Kada tu būsi laisvas? – prabilo Vytas.
- Tuojau, - Mantas dirstelėjo į laikrodį ir paskaičiavo. Jis galėjo būti miestelyje tik tris valandas, nes grįžimui nusprendė atidėti tiek pat kiek ir gavo atvykti. – Tada po dviejų valandų susitinkam restorane „Tornadas“. Gerai?
- Gerai. – Vytas patraukė savo namiškių link.
Mantas patraukė savo kryptimi. Jis mintyse vis kūrė žodžius kuriais bandys pradėti kalbą, kai susitiks su mama, bet taip nė vienas žodelis jam neatrodė tinkamas. Jis sunkiai kėblino apsnigusiomis gatvėmis. Visos parduotuvės nedirbo. Keista? Net spėjo nusistebėti, nes taip dar nėra buvę. Mantas galop pasiekė motinos butą daktarų name. Dar kiek pastovėjęs prie įėjimo, galiausiai patraukė laiptais į viršų. Priėjęs prie skambučio nuspaudė jį. Niekas neatidarė durų. Tada dar sykį spustelėjo juodą mygtuką. Po to dar. Galop Mantui teko išsitraukti raktą ir atsirakinti duris. Gerai, kad nepasikeitė spynos. Apsidžiaugė jis.
Butas kvepėjo rožių kvapu. Mantas keistai pajuto, kad jaučiasi maloniai, nes sugrįžo. Atrodė, kad kažkuri dalelę jo – paliktoji – susijungė su juo. Kad dabar jis daug stipresnis nei kai buvo Klaipėdoje.
Butas buvo dviejų kambarių. Sienas puošė tapetai ant kurių kabojo paveikslai ir nuotraukos. Kuriuose Dalia ir Mantas su Ieva. Pirmieji metai mokykloje. Po to penktoji klasė kitoje mokykloje. Iškylos gamtoje. Maudynės prie Klaipėdos jūros. Ievos nuotrauka su plačia šypsena, kai ji grįžo iš pirmojo savo gyvenime pasimatymo. Mantas, kai laimėjo šachmatų čempionatą Švėkšnoje. Manto šimtadienio vakaras, po to paskutinis skambutis ir galiausiai atestato įteikimo vakaras.
Mantas tik dabar pagalvojo, jog sukėlė skausmo Daliai kai jis dingo iš Švėkšnos ir paliko ją vieną. Kaip ji rytais atsikeldama iš lovos  ir eidama į virtuvę vis išvysta tas nuotraukas. Žino, jog Ieva mirusi. Mantas pabėgęs. Tai turėjo būti patys skaudžiausi jos metai.
Mantas kiek pasirausęs po šaldytuvą pradėjo gaminti. Jis tikėjosi, jog jo motina nepasirodys kol jis nebaigs ruošti pietų, bet apsiriko. Jo širdis kiek suvirpėjo kai išgirdo, kad kažkas (mama) įkišo raktą į durų spyną, bet negalėjo jų niekaip atrakinti, nes jos jau buvo atrakintos. Mantas sukluso. Pažvelgė į palengva atsilapojančias duris ir išvydo Dalios nustebusį veidą. Moteris, šviesiais, tiesiais plaukais, giliomis ir stambiomis žaliomis akimis spigino į sūnų.
Mantas gerai suprato, kad jo mama nustebusi. Gal netgi stipriau nei jis pats. Dalia nuleido rankinuką ir pradėjo artintis. Rankas tiesė jo link, kurios truputį virpėjo. Akyse kaupėsi ašaros, bet moteris vis bandė sulaikyti jas. Mantas lengvai leidosi apglėbiamas ir bučiuojamas į viršugalvį. Jam jau senai nebuvo taip malonu apglėbti mamą. Jis jos pasiilgęs tiek, kad atrodė, jog yra vėl vaikas. Vėl visi rūpesčiai pasiliko kažkur už jo suvokimo ribų. Kad jis gali slėptis pas mamos ir nieko nebijoti.
- Tu..tu... sugrįžai?
- Taip, mama. – Mantas atsitraukė ir pažiūrėjo į ją. – O tu, labai gražiai atrodai. – Daliai nuo galvos ir pečių varvėjo sniegas. – Duokš man paltą. – sūnus padėjo nusivilkti jį ir pakabino koridoriuke.
- Kaip džiaugiuosi, kad su grįžai. – Dalia atsisėdo ten kur ją pasodino Mantas, nes pati nereagavo į aplinką. Ji jautėsi laiminga, nes sūnus sugrįžo. – Bet kaip tau pavyko atvykti? Juk keliai visiškai užpustyti.
- Su traktoriumi.
- Traktoriumi? – Dalia papurtė galvą.
- Aha. Jis mus atvežė nuo Saugų. – Mantas greitai klestelėjo ant kėdės tokioje vietoje, kad galėtų prižiūrėti dujinę, ant kurios virė sriubą ir žiūrėti į motiną. – Geriau sakyk kaip laikais tu?
- Aš? – Dalia vis dar atrodė sutrikusi. – Aš? Gerai. Kaip visada. Darbas – namai. O namuose vienatvė.
- Atleisk.
- Niekis. – Galiausiai Daliai išriedėjo kelios ašaros. – Svarbiausia, kad sugrįžai. Ar ilgam?
- Tik kelioms valandoms, bet pažadu, kad tikrai daugiau nebedingsiu. Aplankysiu tave kai tik galėsiu ir supažindinsiu su būsima marčia.
- Marčia...
- Taip. – Mantas supylė sriubą į dvi lėkštes ir patiekė ant stalo. – Ar esi išalkusi?
- Žinoma. – Dalia šypsojosi. – Tavo mėgstamiausia. Atsimini kaip vis prašydavai, kad ją išvirčiau?
- Aha, bet tu dažnai nevirdavai, - kiek stipresniu balsu pasakė Mantas lyg parodydamas, kad jam tai nepatiko.
- O kaip aš galėjau dažnai ją virti, nes ji nepatiko Ievai. – Dalia vis dar drėgnomis akimis žiūrėjo į sūnų ir palengva sriūbčiojo sriubą.
- Ir tai atsimenu. – Mantas mielai valgė savo paruoštą valgį, kai labai rimtai metė žvilgsnį į mamą ir kiek tyliau prabilo. – Aš atvykau dėl dviejų priežasčių.
- ... – Dalia staiga išsitiesė ir sužiuro į sūnų. Jis net nespėjo pastebėti kaip jos akys pasikeitė. Prieš tai buvęs blizgėjimas nuo ašarų dingo. Veidas persimainė į dalykišką.
- Pirma, nes pajutau, kad beprotiškai pasiilgau tavęs, o antra... Aš sužinojau, kad mano tėvas turėjo brolį dvynį. – Mantas stebėjo, kaip Dalios veide šmėstelėjo išgąstis. Kaip jos lūpos kiek virpėjo. – Aš norėčiau sužinoti koks jis buvo.
- ... – Dalia atsistojo. Priėjo prie krano. Truputi įsileido vandens į stiklinę. Staiga nugėrė. Sūnus matė, kad jos ranka laikanti stiklinę virpėjo. Moteris buvo sukrėsta. Atrodė, kad kas būtų pasakęs, kad tu sergi mirtina liga. – Mantai... – Dalia prabilo su tokiu sielvartu, kad sūnus net išsigando. Tiksliau balse skambėjo ir baimės, neapykantos bei pagiežos intonacija. Gal net viskas viename. Toks keistas skambesys, kuriuo jis nebuvo niekada girdėjęs. – Jis buvo labai...
- Koks? – Mantas sumojo, kad ji vis dėlto jo prisibijo. – Nebijok jo. Jis vakar mirė.
- Tu jį matei?
- Taip. Buvau nuvykęs į Kretingos ligoninę ir susitikau. Iš ten ir sužinojau, kas jis toks.
- Tikrai mirė? – Dalia šiuos žodžius ištarė su tokiu palengvėjimu, kad atrodė, jog būtų bėgusi kelis kilometrus ir pasakę, kad tu laimėjai olimpines varžybas ir plius dar gauni milijoną litų.
- Taip...
- Mantai, ką tu nori sužinoti apie jį?
- Viską! – Sūnus atsistojo ir padėjo motinai prisėsti. Bet jau nebe virtuvėje o didžiajame kambaryje. Motina prisėdo ant sofos, o Mantas įsitaisė į fotelį, kaip tik priešais ją. – Aš pastebėjau, kad tu jo išsigandai. Ar aš teisus?
- Taip. – Dalia gilai įkvėpė. – Jis buvo ir išliko pats žiauriausias nusikaltėlis šiose apylinkėse.
- Ką?.. – Jo klausimas nuskambėjo daugiau nei paklausimas, o sau pripažinimas to ką jau ir taip įtarė. Juk jis buvo eremitas. Todėl jis tikrai galėjo medžioti geruosius. Kaip jie patys laiko juos – gėdas.
- Jis nužudė... – Daliai net sunkiai sekėsi kalbėti apie tai. – Penkis asmenis. Dvi moteris, du vyrus ir vieną vaiką. Kai policija išsiaiškino, jį bandė pasodinti į kalėjimą, bet kai jis pradėjo teigti, jog yra kažkoks...
- Eremitas?
- Taip. – Dalia kreivai pažvelgė į sūnų. – Iš kur tu žinai?
- Kai pabaigsi papasakosiu.
- Taigi, kai jį jau turėjo sodinti į kalėjimą jį pripažino psichiniu ligoniu ir blogiausia kas galėjo nutikti – nutiko. Jį atkėlė į Švėkšną. – Dalia kiek patylėjo ir toliau tęsė. – Tu gali suprasti kokį šoką patyrė nukentėjusiųjų aukos? Kaip jie galėjo ramiai gyventi kai žinojo, jog jų miestelio ligoninėje uždarytas nusikaltėlis. Žudikas. Tavo tėvo brolis buvo uždarytas... tiksliau sakant izoliuotas nuo visų. Pas jį galėjo ateiti vienas sanitaras, kuris visada leisdavo raminamuosius ir tavo tėvas. – Dalia nugėrė dar vandens iš atsineštos stiklinės ir vėl sužiuro į sūnų iš kurio veido nieko negalėjo suskaityti. Ar jis sutrikęs, ar jis nusivylęs. – Taigi, tavo tėvas lankė jį, o už tai užsitraukė beveik visų švėkšniškių pagiežą. Visi žiūrėdami į jį tematė tik žudiką. Nusikaltėlį. Aš nežinau kodėl tavo tėvas jį lankė, bet bandau spėti, kad gal mylėjo ar... – Dalia patraukė pečiais.
- Manau, kad mylėjo... – Numykė Mantas, bet mintyse pagalvojo, kad todėl, jog jis žinojo apie savo brolio galias. Apie tai, kad jis yra šiek tiek kitoks nei visi. Vien jau tai, kad jis nužudė penkis žmones ir pasisakė, jog jie buvo eremitų gėda. –  Aš noriu paklausti dar kai ko.
Tas Daliai nuskambėjo taip baisiai lyg sūnus būtų ištaręs „ Aš noriu tave nužudyti“.
- Taip.
- Nesigilinkime kaip ir kodėl. Tik pasakyk kas nužudė mano tikrąją mamą.
- O Dieve... – Dalia pravirko. – Atleisk man. Aš turėjau tau pasakyti tai ankščiau, bet tiek metų neišdrįsau. Atleisk man.
- Aš nė kiek nepykstu. – Ir Mantas kalbėjo nuoširdžiai. Jis niekada nemokėdavo pykti ant namiškių. Net tą naktį kai paliepė Linai nebenaudoti alkoholinių gėrimų, jis nepyko. Jei ji būtų ir sulaužiusi susitarimą, jis nepaliktų jos. Nes jis nepyktų. – Tik pasakyk kas.
- Ta... vo tėvo brolis.
- Kažkodėl taip ir įtariau. – Mantas pasakė labai nusiminusiai, bet greitai papurtė galvą ir pažvelgė pro langą. – Žinai, ką? Baikim apie tai kalbėti.
- Sutinku.
- Kas buvo, tegu prasmenga. – Mantas giliai įkvėpė. – Mano mintyje kirba toks vienas sumanymas, bet nežinau ar kada jis išsipildys.
- Ir koks gi?
- Prašysiu Linos, kad sutiktų persikraustyti gyventi į Švėkšną.
- Linos? Busimos žmonos?
- Taip.
- Būtų labai gerai. – Dalia atsistojo ir nuėjo į virtuvę užkaisti vandens arbatai. – Ir aš jau nebe jauniklė, taigi galėtum dažniau aplankyti.
- Būtume ir vėl šeima. – Mantas atnešė puodelius. – Kaip tavo meilės reikalai? Dar niekas aplinkui nerėžia sparno?
- Ką tu? – Dalia pasakė taip lyg bandydama nuslėpti tiesą.
- Tai rėžia?
- Aš nevadinčiau, tai rėžimu.
- Tai štai iš kur tu parėjai, - Mantas pasijuto patenkintas, jog susigaudė. – Ir kaip? Jis tau patinka?
- Mielas žmogus. – Dalia papurtė galvą. – Baikim apie tai! Norėsi arbatos?
- Gerai.
Mantas persimetė dar keliais sakiniais ir atsisveikinęs bei pažadėjęs, kad tikrai sugrįš kaip tik galėsiąs greičiau, patraukė į restoraną „Tornadas“, įsikūrusį parko papėdėje prie tilto, kadaise buvusiu kraupaus įvyko liudininku.
Mantas jau kelias minutes gurkšnojo alaus kai į vidų įžengė Vytas. Kai apsidairęs pastebėjo draugužį, patraukė ties jo. Abu sėdėdami prie stalo užsisakė užkąsti ir svarstė kaip galėsiantys grįžti namo. Kad reiktų Švėkšnoje susirasti traktorių su vairuotoju, kuris parvežtų iki Saugų. Taip svarstant netikėtai į vidų įėjo senai matytas jų draugas. Plaukai trumpai kirpti. Ant nosies smagiai įsitaisę akiniai gerai tiko prie jo veido. Jis pažvelgė į Mantą ir kreivai šyptelėjo, o po to prisiartino prie jų staliuko.
- Sveikas Tomai! – sušuko Mantas ir atsistojęs ištiesė ranką sveikinimuisi.
- Sveikas! Senai matytas. – Tomas tvirtai sugriebęs paspaudė ranką ir draugų raginamas atsisėdo. – Ką veikiate?
- Galvojame kaip grįžti į Saugas.
- Net keista, kad taip sutapo, bet aš pats ketinau už kelių minučių važiuoti į Klaipėdą, tai gal pametėti jus?
- Būtų nerealu, Tomai, - Vytas atsilošė. – Sakyk kaip ta Anglija? Juk joje dirbai?
- Dirbai... – Numojo ranka. – Žinai, kaip sakoma. Kad ir kur bebūtum niekur nebūsi tikras lietuvis išskyrus savo šalyje. Be to kai išvyksti nerealiai išgirsti tėvynės trauką. Jos riksmą. Kvietimą ir trauką sugrįžti. – Tomas kiek atsipalaidavo. – Taigi, nusprendžiau nesipriešinti ir bandyti kapstytis Lietuvoje.
- O tu juk tebedirbi su kompiuteriais? – Paklausė Mantas.
- Taip. O ką?
- Aš kaip tik ieškau tavo specialybės žmogaus. Nežinojau, jog esi Lietuvoje. – Mantas truputi pasilenkė į priekį. – Gal artimiausiu metu užsuk pas manęs ir jei patiks pasiūlymas įsidarbinsi.
- Būtinai! – Tomo veidas sušvito. – Tik duok žinia kada ir aš atlėksiu. – Išsitraukęs vizitinę kortelę ištiesė draugui. – Skambink bet kada.
- Gerai.
Dar po kelių minučių visa trijulė pajudėjo Saugų link. Tomo džipas vis užklimpdamas skynėsi kelią, kai Mantas telefonas suskambo:
- Klausau.
- Sveikas. Čia Vidas.
- Taip. Kas naujo?
- Kaip tik dabar „Aras“ būrys turėtų pajudėti iš Saugų į tavo tėvo brolio sodybą.
- Vidai, ar tu galėtum nuvykti pas Linos ir ją nuvežti prie savo žmonos?
- O kodėl?
- Aš Linai žadėjau, jog grįšiu pats paimti jos, nes ji jaudinasi dėl saugumo, o dabar norėčiau likti ir susitikti su „Aras“ būriu. Būčiau labai dėkingas, kad tu paimtum ją ir prieš atvykdamas, nes įtariu, kad ir pats būsi suimant nusikaltėlį, nuvežtum Liną pas savo žmonos. Ar sutinki?
- ... – Girdėjosi tik smulkus traškėjimas. – Gerai.
- Dėkui.
- Susitiksime vietoje.
- Aha.
Signalas nutrūko ir Manta papasakojo Tomui bei Vytui kas ir kaip. Tomas palikęs draugus laukti atvykstančio „Aras“ būrio patraukė į Klaipėdą.
Lauke vis dar tebesnigo. Kojos palengva šalo, o Vytas vis dairėsi į kelią ir laukė, kada pasirodys būrys.              






VII

Šaltis skverbėsi į mašinos bagažinę kurioje lyg degtukai butelyje trankėsi Vidas ir Lina. Kai automobilis kiek susiūbuodavo kelyje, viskas atsiliepdavo keleriopai jiems. Merginos rankos surištos ties riešais. Kojos taipogi apjuostos izoliacine juosta bei sulenktos už nugaros ir pririštos prie rankų. Skausmingas veiksmas, bet užtikrintas, kad įkaitas nesipriešins. Bet šitokią būseną Lina labai sunkiai tvėrė gulėdama bagažinėje. Kas ją pagrobė? Lina to neatsiminė, bet jis ją surišo ir įmetė į bagažinę. Ji nežinojo kiek laiko keliauja joje. Jos laiko nuovoka po alpulio buvo dingusi. Ji gerai juto kaip sunkiai alsuoja Vidas, bet kokia jo būsena, ji tiksliai nežinojo. Ją net ėmė šiurpas, kad gal jam visai jau blogai. Kad gal jis taip ir numirs čia. Bagažinėje.
Lina pamėgino pasimuistyti, kad riešus juosiančios izoliacinės juostos šiek tiek atleisto rankas, bet tas manevras nieko jai nepadėjo. Rankas taip smarkiai veržė, kad ji juto kiekvieną savo širdies dūžį galūnėse. Ji lengvai skaičiavo savo pulsą. Vienas, du, trys, keturi... Toks tankus, kad pagalvotum, jog sustojai po ilgo kroso ir jauti širdį besidraskančią.
Galingas raumuo. Širdis. Ne vien kraujo varinėjimo organas, bet ir jausmų tvirtovė. Dabar Linai tai buvo į vieną susipynę. Ji nesuprato kur yra, kas jai dedasi, kodėl ji čia taip purtoma ir kas nutiko Vidui.
Dar prabėgus laikui (Lina nenutuokė kiek) ji susigaudė, jog ji tikrai kažkur važiuojanti. Pamėgino įtemti atmintį ir prisiminti kaip ji čia pateko, bet pirmieji bandymai įvyko nesėkmingi. Ji burnoje juto chloroformo skonį. Tai mane užmigdė? Mergina vis kratė savo atminties bagažą, kai netikėtai kelios nuotrupos pabiro. Lyg mozaikos dalelės ant stalo. Ji, kiek atsargiai, mintyse stebėjo kaip jos dėliojasi, kaip atskleidžia visas paslaptis. Kaip ji pradeda suprasti kas ir kur tai nutiko. Linai galiausiai pavyko prisiminti kaip stovėjo prieš auditoriją. Skaitė paskaitą ir...
Netikėtai aukščiausioje eilėje išvydo vyriškį. Jis sėdėjo kiek sukritęs, bet akylai spigindamas į ją. Lina pajuto kaip nugara nuriedėjo prakaito lašeliai. Tas jaunuolis besėdintis ir vis dar žiūrintis į ją, sukėlė kažkokį nepasitenkinimą vyrais. Visais jų atstovais. Ji net nemokėjo apsakyti žodžiais kaip tas pašalietis ją nervino. Jo buvimas buvo sunkesnis nei atsilaikymas prieš alkoholį.
Lina nebeištvėrusi nurūko į moterų tualetą ir pasilenkė virš kriauklės. Atsukusi čiaupą apsišlakstė vaidą. Sudrėkusios plaukų sruogos lindo į burną. Mergina pakėlė akis į veidrodį ir sužiuro į save. Išvargusią. Miego trūkumą ji gana įmantriai slėpė po makiažu, nes tik gera akis tai pastebėdavo. Ji žinojo, kad turės sugrįžti į paskaitą, kur sėdės tas pats pašalietis. Jis juk ne mano mokinys! Tą akimirką ji dar stipriau suraukė akis ir nužvelgė savo veidą, gal taip elgtis ir per paskaitas? Būti labai griežta. Lina jau norėjo eiti, kai pasuko prie unitazo. Greitai nusilengvinusi nusiplovė rankas ir patraukė lauk. Šiaip ne taip save prisivertusi sugrįžo į auditoriją, ir ji pajuto, kad atmosfera joje kardinaliai pakitusi. Atrodė, jog jėgos sugrįžo. Pykinimas dingo, o be to ir pasišlykštėjimas. Mergina nužvelgė visą auditoriją ir niekur nematė pašaliečio. Galiausiai jis pasišalino, Lina nusprendusi kad taip ir bus, tęsė toliau, kai netikėtai visus studentus išjudino nuskambantis skambutis žymintis paskaitos pabaigą. Jie visi dideliu šurmuliu išvirto lauk iš auditorijos ir patraukė kas sau.
Lina liko. Ji privalėjo susitvarkyti savo darbo stalą ir kiek atsipūtusi nusprendė, kad galinti ir be Manto grįžti namo. Ji greitai išėjo iš universiteto ir apsidairė. Lina svarstė dvi galimybes: taksi ar autobusas. Vis norėjo imti autobusą pigumo sumetimais, kai galop nusprendė pasimėgauti taksi paslaugomis. Juk ji ne be reikalo taip sunkai dirbanti, kad dabar negalėtų pasimėgauti?
Lina susikūprinusi nuo itin intensyvaus snigimo klampojo per  pusnis skynėsi kelią automobilių stovėjimo aikštelės kur tikėjosi rasti taksi belūkuriuojantį klientų.
Mergina kiek prisiartinusi prie tikslo pajuto, kad kažkas žingsniuoja už jos. Staiga ji apsisuko, bet ten nieko nebuvo. Ji neišsigalvojo! Vėl žengiant toliau Lina juto, kad kažkas jai iš nugaros sėlino. Lėtai, bet žingsniai buvo dideli. Tokie dideli, kad galėjai pagalvoti jog kažkas sklistų sniego paviršiumi. Jog ją sektų su slidėmis. Mergina vėl atsisuko. Nieko! Tai tebuvo tik blogų minčių sukurtas efektas. Lina vėl žengė toliau kai kažkas ją sugriebė. Prisiglaudė prie tvirtos krūtinės ir ranka uždengė veidą. Tada ji ir pajuto chloroformo kvapą. Iš kart po to jai pradėjo suktis galva. Kojos linkti ir ji nugrimzdo. Sąmonė atsijungė.
Vis dar, tebesvirduliuodama bagažinėje, tai ant vieno tai ant kito šono, Lina juto tą užpuoliko prispaudimą prie krūtinės. Jai ir dabar atrodė kad kažkokia ranka yra suspaudusi jai krūtis. Ji tada labai sunkai kvėpavo. Lina net buvo įsitikinusi, kad kai nusivilks palaidinę tikrai išvysianti mėlynes. Ją kažkas taip stipriai suspaudė, kad atrodė, jog uždus greičiau nei chloroformas turėtų suveikti.
Bet kaip čia Vidas pakliuvo ji visiškai nenutuokė. Prieš Linai nubundant, vyriškis vis kumščiojo savo galva į jos sėdmenis. Jis bandė ją žadinti gal net kelias dešimtis minučių, kol ji galiausia nusiteikė prisikelti sąmonę. Vidas tyliai pasakė, kad jie jau apie kelias valandas čia. Kad jis būtent buvo atvykęs į universitetą paimti jos, nes Mantui nebepavyko grįžti sutartu laiku. Lina sužinojo, jog jos mylimasis patraukė prie Saugų miške esančio vandens telkinio. Jis yra tarp gyvenvietės ir naftos gręžinio. Apie du kilometrai nuo pagrindinio kelio.
Vidas irgi ten turėjo būti, bet jam paskambinęs Mantas paprašė, jog jis paimtų savo pusseserę. Ir jis sutiko, o tuo tarpu kol Vidas tai darė, penkių asmenų komanda iš „Aras“ vyko prie to telkinio. Mat pagal duomenis ten turėtų slėptis korikas, kuris prieš keletą dienų nužudė merginą.
Tad Vidas vis dar kvėpavo normaliai, bet dabar jo balsas buvo duslus. Atrodė, kad jo šnervės būtų visiškai užsikimšusios, o pro burną oras tiesiog nėjo. Kvaila mintis atėjo merginai į galvą, kad gal jo burna užklijuota izoliacine juosta, bet ji prisiminė jo balsą. Bent tikėjo, kad prisiminė. O gal jis kažkaip pašnibždomis? Lina nebebuvo tikra, kad girdėjo. Po galais! Ji išvis nebebuvo tikra dėl nieko. Kur ji? Kas ją pagrobė? Kodėl Manta paliko ją vieną ir sugalvojo vykti į Švėkšną? Kodėl jis ankščiau nepasipiršo, nes jei jai dabar teks mirti, tai ji mirs net nepakeitusi pavardės. Net netapusi kieno nors žmona.
Kaip tik dabar ją užliejo tokia baimė, kad ji mirs vieniša. Be mylimojo, be motinos, be šeimos. Kad ir kaip norėjo sustabdyti besunkiančias ašaras iš akių, jai nepavyko. Jos riedėjo skruostais palikdamos sūrius takelius.
Kodėl ji? Kodėl Mantas paliko ją būtent šiandien dirbti universitete? Kodėl nepasiėmė kartu? Nes pati nesutikai vykti! Staiga merginos vidinis „aš“ surėkė,  tau rūpėjo tik darbas! Darbas! Daugiau nieko!
Mergina pasijuto daug stipriau sumenkinta minčių, kuriuos vis įkyriai lindo į galvą, nei šios situacijos, kad ji surišta ir uždaryta bagažinėje.
Lina pamėgino dar kartą pasimuistyti, kad rankas atleistų diržai, bet tada pajuto nesvarumo pojūtį, o po to nieko nebeprisiminė...
Mašina nuskriejusi nuo tilto, trenkėsi į sniego pusnį, merginos kūnas kartu su galinėmis sėdynėmis išsirito į saloną. Vidas susitrenkęs visus šonus ir išleidęs stiprų riksmo garsą pasiliko bagažinėje.
Lina nieko nebesuprasdama matančio reginio sužiuro į užpuoliką. Jo bruožai panašūs į Manto. Atrodė, kad tai jis, bet tuo ji netikėjo. Užpuolikas netikėtai sklaidėsi ore. Lyg smėlio sauja laikoma vėjyje. Užpuoliko smulkiausios dalelės skriejo oru. Sklandė po saloną kol galiausiai per kelias akimirkas dingo. Jos akys raibuliavo nuo ryškios baltos šviesos. Ji ilgai praleido tamsoje bagažinėje, tai dabar akys prieštaravo dirbti. Vokai automatiškai merkėsi. Atrodė, jog aksi peršti, kad jose smėlis ir niekaip daugiau nebeprasimerksi, bet praėjus kiek laikui, Lina sužiuro. Ji bandė dairytis kur esanti, bet iš tiek kiek ji matė pro langus nesiorientavo.  Matė miško pradžią. Daug sniego. Netgi itin daug. Bet daugiau nieko. Jai buvo šalta, nes ji tevilkėjo tik palaidinukę, juodas kelnes ir avėjo bateliais. Ji nebuvo pasiruošusi ilgai praleisti lauke. Net nešovė mintis į galvą, kad šiandien ji atsidurs tokioje keblioje situacijoje. Bus surištomis rankomis ir kojomis bei išsidrėbusi tarp galinės sėdynės ir mechaninių pavarų dėžės. Ji tik dabar pajuto, kaip nuo vieno pečio iki apatinių kažkas šildė. Dar kelios akimirkos ir užuodė geležies kvapą. Kraujas. Lina bijojo jo. Jai darydavosi bloga nuo minties apie jį, o dabar juto kaip jis lengvai teka iš jos kūno. Užuodė jį lyg tai būtų užpuoliko dvokas, kurį jis skleidė kai ją laikė  apglėbęs. Linos kraujagyslės ant kaktos iššoko. Širdis dabar dar stipriau plakė. Ji pradėjo panikuoti ir vis meldėsi, kad tik nenualptų.
Ji privalo kaip nors išsivaduoti iš čia. Bandė sujudėti, bet petį nutvilkė toks skausmas, kad ji net aiktelėjo. Dabar gerai suvokė kas įvyko. Į jos petį įsmigo mechaninių pavarų svirtelė. Nežinojo ar giliai, bet skausmas itin stiprus. Gal todėl, kad ji bijojo, o gal, kad ištikrųjų jis gana giliai įlindęs. Dar kelias minutes žiūrėjo pro galinių durelių langą, kai netikėtai pajudino ranką. Ji kiek atsilaisvinus! Lina palengva, nesukeldama skausmo, ištraukė ją. Riešas buvo nusėtas mėlynėmis. Po to ištraukusi kitą ranką sustingo. Ji nežinojo kaip pasiekti kojas nesujudinus skaudančiojo pečio. Ji bijojo, jog kraujas pradės dar stipriau tekėti. Ji ir dabar gerai juto kaip jis maloniai šildo nugarą, užpakalį. Iš to ji darė prielaidą, kad jo daug ištekėjo. Net atrodė, jog rankos balo, bet susizgribusi ir sukandusi dantis pasilenkė prie kojų ir nugara atitrūko nuo svirtelės. Pasirodo skausmą juto silpnesnį nei tikėjosi. Greitai nutraukusi izoliacinę juostelę, nušliaužė per sėdynes prie Vido, kuris gulėjo bagažinėje. Suėmusi už pečių pabandė ištraukti lauk, bet ne si gavo sėkmingai. Jis tikrai jai per sunkus.
Lina apsidairė kur esanti ir išvydo, jog netoli Saugų. Tai paskutinis tiltelis prieš gyvenvietės ženklą. Lina pradarė dureles ir išlipo lauk. Sniego buvo iki juosmens ir ji susmuko. Plikomis rankomis remdamasi į jį, nusigavo iki bagažinės ir atidarė ją. Vidas gulėjo ir žiūrėjo į ją. Jo burna buvo užklijuota pusiau, nes vienas galas tabalavo atkibęs nuo seilių. Ji pirmiau puolė atpainioti kojas, o ne rankas ir visų svarbiausia ne burną. Lina net negalėjo pasakyti kodėl. Atpainiojusi jas, kibo prie rankų, o burną paliko jam pačiam. Galop, kai jis buvo laisvas, ji patraukė atgal į saloną. Kojas smelkė stingdantis šaltis. Lauke vis dar nenumaldomai krito sniegas. Jau buvo paralyžiuotas daugiau nei puse visų kelių Lietuvoje. Tokio kataklizmo nematė niekas šalyje.
Mergina atsisėdo ant priekinės sėdynės pečiu į priekį ir nusireguliavusi galinio vaizdo veidrodėlį į save, pažvelgė. Visas petys ir po to iki kelnių raudonavo. Sklido garai. Kiek atidžiau pažiūrėjus atrodė, kad kraujas jau palengva rimsta. Tai jai sukėlė gerą jausmą. Ji net nustebo, kad žvelgia į kraują, bet nejunta jam pasišlykštėjimą. Laikinai jo nebebijojo ir ačiū už tai. Ji žinojo, kad ateis laikas, kad ji vėl bijos jo, bet laimei, dabar tai atsitraukė. Ar ilgam? To nežinojo. Vidas įšoko prie vairo ir pasukęs raktukus tiek, kad įsijungtų šildytuvas. Vinteliatorius esantis mašinos priekyje buvo visiškai paskendęs sniege, todėl jis neleido suktis mentėmis ir negalėjo pūsti šilto oro į saloną nors ir laikinai, nes variklis laikui bėgant būtų užšalęs. Vidas ir Lina sėdėjo ir žiūrėjo pro priekinį stiklą, kuris iki pusės tūnojo sniege.      

***

Būtent tą akimirką, kai Linos ir Vido pagrobėjas išsisklaidė ore. Kai jis dingo, Mantas su Vytu ir „Aras“ būriu nusigavo prie telkinio Saugų miške. Telkinys nebuvo didelis. Užšalęs ir ant ledo laikė sniegą. Skersmuo ne didesnis nei trisdešimt metrų, o aplink jo pakrantę apeitum per kokias dvidešimt minučių. Tankiai užžėlęs. Telkinys dunksojo miško kirtime. „Aras“ būrys sustojo ir sužiuro į teritoriją dar neišlindę iš miško. Greitai iššokę iš „BMR“ mašinos pradėjo maskuotis. Jų balti kostiumai ir ginklai buvo pritaikyti kovai snieguotu metų laiku. Mantui ir Vytui paliepta sėdėti mašinoje ir viską stebėti iš jos. Kai korikas bus sugautas, tada galės ir jie išlysti, nes kitaip jie trukdysią misijai.
„Aras“ būrio vada, kaip sakoma, žmogus ir iš liemens ir iš stuomens. Platūs pečiai. Tvirtos plaštakos ir plikai nuskusta galva. Kampuotų veido bruožų. Vien pažiūrėjęs į jį, o po to į jo būrį susidarydavai nuomonę, kad nė vienas vyras iš būrio nepajėgtų jį paguldyti ant žemės. Visi likusi ketveriukė atrodė paprasti, jauni vyrai. Nė vienas neišsiskyrė iš vidutinių žmonių.
Greitai pasiruošę užduočiai, visi patraukė į mišką, kad galėtų pradėti artintis namuko link, kuris stovėjo kitapus vandens telkinio, visiškai šalia kirtimo pabaigos. Vienas namelio šonas šliejosi prie telkinio, o kitas prie miško. Namukas apaugęs vijokliais ir senai krūmais. Net ėjo matyti, kad medis auga tiesiai per namą. Jo viršūnė išlindusi pro stogą, o šakos apklojusios namą.
Mantui atrodė kraupus vaizdas. Tokio namelio jis niekada net košmaruose nebūtų įsivaizdavęs, o skaudžiausia tai, kad čia kažkada gyveno jo tėvo brolis. Mantas užsimerkęs vis bandė prisiminti tą vienintelį kartą, kai jis čia važiavo su tėvais. Jo atmintyje tai iškyla smulkios nuotrupos, tai vėl pradingsta. Atrodo lyg žiūrėtų į nevisiškai sudegintas nuotraukas. Tai vienoje skiautelėje besimato tik ranka, o kitoje plaukų galiukai, tai kokio dviračio atšvaitas ar danguje beplaukiančio debesėlio likutis.
Tas jausmas, kad jis privalo prisiminti. Kad kartais junta, jog prisimina, bet smegenys jam neleidžia tai pamatyti, jį drasko į gabalus. Jis vos tvardosi. Atrodo, kad ims ir iššoks iš mašinos ir pats nurūks į tą apleistąjį namelį, bet laimiai šalia sėdi Vytas, kuris vis dar sulaiko Mantą nuo tokio poelgio.
Matas atsirėmė į mašinos sieną ir pamėgino vėl prisiminti tas akimirkas. Mintyse peržiūrėti sudegintas nuotraukas, kuriose jis gerai atpažįsta savo mamą. Ji dingo, o kaip dabar jis jau žino, buvo nužudyta, kai jam tebuvo tik penkeri, po to jis mato sėdinčią su lėlyte rankose savo sesutę, bei šiaip ne taip išvysta tėtį. Ir staiga bum! Jo mintyse sušmėžuoja akimirka, kai pamato prie stalo sėdinčius du savo tėčius. Jie panašūs lyg du vandens lašai. Tas kadras sustingo atmintyje. Dabar Mantas pagaliau atkapstė dar vieną savo gyvenimo detalę. Tada jam buvo ketveri. Jis sėdėjo kaip tik tame pačiame namelyje, kuris dabar yra apžėlęs ir iš kurio stogo auga išsišakojęs medis, bei matė tėtį ir jo dvynį brolį bevalgančius vakarienę.
Mantas pagaliau atsimerkė. Sužiuro į priekį, kad galėtų stebėti telkinį ir jo pakrantėje bestovintį lūžena tapusį namą. Dabar jis jautėsi ramesnis, nes pajėgė atsiminti tą akimirką, kuri buvo dingusi. Jam pavyko vieną nuotrauką atkurti. Kiek jų dar liko jis nežinojo, bet juto, kad čia jis jas visas atkurs. Jis gerai juto, kad ši vieta padėsianti jam suprasti save ir prisiminti kažkurias vaikystes akimirkas, kurias jis naktimis sapnuoja, bet rytais pabudęs vis niekaip negalintis prisiminti. Dabar jis gerai atsiminė, kaip jis čia atvyko su tėčiu, kaip jis susitiko su sesute ir kaip po vakarienės jis ir tėtis išvažiavo atgal. Mantas nežinojo kodėl mama ir Ieva liko. Kodėl jos nevažiavo kartu? Mantas žiūrėjo į vijokliais apaugusį namelį ir klausė savęs, ką tu slepi? Jis dar niekada nebuvo toks pasimetęs. Ši diena pati keisčiausia jo gyvenime. Galop jis atsibeldė prie tėvo brolio namelio, prisiminė jį buvusį gyvą ir suprato, kad po vakarienės, kai jam buvo ketveri, o mažajai sesutei tik dveji, jis juos paliko su tėvo broliu dvyniu, o pats grįžo atgal. Kodėl? Kodėl jos nevyko kartu arba kodėl jis nepasiliko ten? Kažkas čia keista? Mantas vis dar vėpsojo į namelį, lyg tikėdamasis, kad jis prabils ir pasakys, kas čia ne taip. Ko jis vis dar nesupranta? Kodėl jo gyvenime turėjo mirti mama ir sesuo? Mantui reikėjo paaiškinimo, bet jis juto, kad jo negausiąs jei dar ilgiau sėdės šitoje mašinoje. Jis stipriai kumščiu trenkė į Vyto šonkaulius, nes jis laikė jį, kad Mantas nesugadintų misijos, ir galop pajutęs, kad yra laisvas iššoko iš mašinos. Kojos susmigo į sniegą. Apsidairęs lyg lapė iš olos, patraukė namelio link. Nusprendė eiti tiesiai per kirtimą ir po to apeis telkinį, kad pasiektų namelį. Viskas! Jis turi sužinoti visą tiesą apie savo gyvenimą. Kodėl jo mama ir sesuo pasiliko pas tėvo dvynį brolį, o ne grįžo su juo ir tėčiu atgal namo.
Mantas sustingo. Jis prisiminė, kad jos net neatvažiavo. O jei neatvažiavo, tai kaip galėjo grįžti? Jos neatvažiavo! Jis jas aplankė. Kodėl? Mantas netikėtai pajuto ranką ant peties ir krūptelėjo. Atsisuko, o už jo stovėjo Vytas kiek trindamasis šoną.
- Ar supranti ką darai?
- Žinoma! – Mantas pradėjo skintis kelią per sniegą. -  Bandau išsiaiškinti kažkurias savo gyvenimo akimirkas.
- Gerai, - Vytas pradėjo eiti iš paskos. – Aš su tavimi kartu. Jei jau per tave išsiruošiau į Švėkšną, o po to iš baro patraukėme čia, tai turiu pilną teisę eiti kartu su tavimi ir sužinoti dėl kokios priežasties tu pasiryžai sumauti visą misiją ir už tai atsakyti teisme.
- Teisme?
- O tu kur manei? – Nusistebėjo draugas. – Kur nors picerijoje? Juk tu dabar čia bevaikštinėdamas gali sugadinti misiją. O tai juk „Aras“. Ji policija! O čia maniako medžioklė! – Vytas prisiartino prie Manto. – Taigi, todėl ir klausiau tavęs ar supranti ką darai?
- Bet jie jau per ilgai užtruko, - Bandė Mantas teisintis.
- Tu ką manei? Kad jie ims ir per kelias minutes nusigaus iki namo. Ar nesi skaitęs, kad tokiose situacijose jie privalo sėlinti, kad jokio garselio neišleistų, kad prisiartintų prie taikinio lyg vaiduokliai ir su viena akimirka išdyktų prieš jį lyg žaibas iš giedro dangaus, a? – Vytas kalbėdamas vis dairėsi. Bijojo, kad supykę „Aras“ būrys nesugrįžtų ir neiškarštų jam kailį už misijos trukdymą. – Gal grįžtam?
- Ne! – Mantas atsisuko. – Tu daryk kaip nori, bet aš privalau eiti. Jaučiu, kad ten slypi tiesa, bet jei stovėsiu čia, niekada jos nesužinosiu. – Manta patraukė vėl per sniegą, kuris vietomis buvo iki bambos ar net iki pažastų.  – Jei nori lik. Aš eisiu, kad ir kas bus.
- ... – Vytas stovėjo ir žvalgėsi. Jis svarstė kaip pasielgti, kai staiga riebiai nusikeikė ir patraukė draugo link. -  Tu šiknius...
Abudu priėjo prie telkinio, kuris buvo apaugęs daug tankiau nei jie matė nuo kirtimo pradžios. Iš vandens išlindę augo net medeliai. Daugiausiai berželiai. Vytas sustojo. Jo bate buvo prikritusio sniego ir jis panoro jį išsikratyti. Atsirėmęs į draugo petį nusiavė batą ir apvertė jį. Kiek pamaskatavęs juo, kad tikrai viska iškristų, jau ruošėsi jį apsiauti, kai pasigirdo automato šūvių serijos. Jos sklido nuo namelio. Kažkur miške visai netoli namelio. Nežinia kokios jėgos pakurstytas, ar visiško proto netekimo, Mantas pasileido tekinas šūvių garsų link. Vytas stovėjo lyg prikaltas. Jis nenorėjo mirti nuo kulkos, todėl greitai susizgribo apsiauti batą ir atgal grįžti į mašiną. Grįžti jam pavyko daug greičiau, nei atėjo iki telkinio, net susilenkusiam.  Mat, jis bijojo gauti kulką į nugarą. Jam dar norėjosi gyventi, bet niekaip nesuprato, kaip Mantas galėjo pasileisti tekinas susišaudymo linkme. Kai Vytas stovėjo prie mašinos viskas nutilo. Jo mintyse pasirodė vaizdiniai, kaip jis mato savo draugą nebegyvą ir kaip jam teks tai pranešti jo mylimajai. Kaip Lina miršta iš sielvarto. Vytas net nusipurtė iš baimės ir įšoko į mašiną. Na, paluk, drauguži! Sušuko Vytas mintyse ir užkūrė mašinos variklį, bei palengva pradėjo važiuoti susišaudymo pusėn. Vytas dairėsi aplinkui, bet niekur nesimatė Manto. Jis jau buvo dingęs miško tankmėje. Namelis pasirodė iš Vyto kairės. Dabar jis atrodė daug kraupiau nei iš toli. Pro langus ir duris augo vijokliai. Namo lentos pūpsojo išgaubtos. Visas sukiužęs ir ganėtinai giliai susmigęs į žemę. Bet Vytas važiavo toliau. Dabar jis nebekreipė dėmesį į tai, kad gali sugadinti misiją, kad jį pastebės nusikaltėlis. Jis žinojo, kad ta mašina turėtų atlaikyti kulkas ir, todėl jis iš vidaus užsirakino bei jautėsi pakankamai saugiai. Mašina palengva artinosi miško pradžios. Jis vis dar niekur nematė draugo ar „Aras“ būrio narių, kai staiga vienas išlindo iš po medžių. Vytos vos vos pastebėjo jį, nes jo maskuotė buvo tokia gera, o be to visų žmonių akis eina labai lengvai apgauti. Vytas sustojo ir pravėrė dureles, kai būrio narys jau stovėjo visiškai šalia jo. Kai tik jis įlipo mašina pajudėjo jo nurodyta kryptimi.
- Kas nutiko po velnių?! – sušuko Vytas.
- Nežinome.
- Kaip tai suprasti – nežinote?
- Mus lyg ir užpuolė... kažkas. – „Aras“ būrio narys buvo stipria pasimetęs.
- Užpuolė?! Kas?! Kaip tai nežinote?! Ar yra nukentėjusių?!
- Yra. – vyras vis rodė kur pasukti, kur patogiau bus laviruoti mašinai, po to Vytas atpažino, kad jis ir atvežė čia juos. – Mus užpuolė... kažkas. Matėme tik artinančius kelis siluetus. Kai liepėme sustoti, jie nepakluso. Apšaudėme juos, bet jie vis tiek artinosi, o po to įvyko tai... – Ir vyras nutilo.
- Kas? – Vytas pažvelgė į dešinę. – Ar čia pasukti?
- Aha. – Būrio narys tęsė. – Mes šaudėme į judančius siluetus, kai jie dingo. Nebebuvo nieko. Tik pastebėjome, kaip du mūsų nariai parkrito ir kažkas juos nusitempė į miško gilumą. Atrodė, kad prie jų kojų butų buvusios pririštos virvės, kuriomis juos nusitempė.
- Ar juos radote?
- Taip. – Būrio narys parodė kur pasukti ir galiausiai Vytas išvydo likusius žmones. Mantas stovėjo prie „Aras“ būrio vado, to labai aukšto ir tvirto sudėjimo žmogaus, bei dar vieno taip pat dėvinčiu baltu kombinezone. Kai Vytas pažiūrėjo atidžiau išvydo, jog ant vienos iš medžių šakos kabojo du kūnai. Abu siūbavo ant virvių. Jie buvo pakarti.
- Tai koriko darbas?
- Manome, kad korikų... – Tyliai pasakė būrio narys ir išlipo iš sustojusios mašinos. – Kapitone, mašina pristatyta.
Palengva ir Vytas išsikabarojo iš mašinos. Jis buvo sutrikęs ne ką mažiau nei kiti. Net „Aras“ būrio vadas kelias akimirkas žiūrėjo į besvyruojančius draugus ir nesusizgribo nieko nė pasakyti ar bent ką nors pa lieptis. Kapitonas nebuvo pasiruošęs tokiai užduočiai. Jis net nežinojo, kodėl kulkos nepaguldė priešus. Kodėl jo draugai turėjo žūti per nelygų mūšį. Bet jo mintyse pradėjo augti kerštas. Kerotis po visą kūną ir sparčiai tiekti į kiekvieną ląstelę energijos antplūdį. Kapitono mintyje iškilo saldus keršto skonis ir jis suprato, kad tas korikas tikrai negrįš gyvas į Klaipėdą, nes galimas dalykas, kad šautuvas netyčia iššaus. Kaip patarlėje, kad ir lazda vieną kartą gyvenime išauna, o tai ginklas? Ir kapitonas įsitikino, kad ginklas tikrai iššaus, jei tik jis sučiups jį. Ne jei, o kai sučiups!

***

Lina vien tik su liemenuku ir kelnėmis sėdėjo atsukusi nugarą į pusbrolį, kuris valė jos žaizdą. Mergina kiek virpėjo. Mašina beveik visa apklota švelnaus sniego. Vidas švelniai nušluostęs žaizdą, pabandė ją sutvarstyti. Mergina iškėlė rankas ir leidosi apjuosiama baltu bintu. Lina neklydo dėl mėlynių, kurios matėsi ant jos krūtinės. Pagrobimas buvo taip stipriai suspaudęs, kad net baisu. Atrodė, jog mergina būtų muštas. Spardytas.  Kai pusbrolis baigė paliepė jai apsirengti.
- Kaip tu? Ar stipriai skauda mėlynės?
- Ištversiu. – prabilo mergina, bet net bijojo jas paliesti, atrodė, kad numirs nuo skausmo. Ji jau dabar gailėjosi pasakiusi, kad išgyvens. Ji norėjo pasakyti, kad ne. Kad jai reikia, jog Mantas ją apkabintų ir jai padėtų, bet jo šalia nebuvo. Ką jai beliko? Pasakyti, kad išgyvensianti.
- Kas taip padarė?  - Vidas įtariai pažvelgė į Liną. – Gal Mantas?
- Tu ką?! – Lina sužiuro į pusbrolį žaibuojančiomis akimis. – Tu turbūt trenktas! Užpuolikas! Pagrobėjas! – Lina vis dar pagiežingai žiūrėjo į Vidą. – Mantas taip niekada nepasielgtų!
- Gerai jau gerai. Neširsk. – Prokuroras nusisuko nuo merginos. – Ką žadame daryti?
- Kaip ką?
- Na, mes įstrigę čia. Lauke šalta. Ir greičiausiai dar šals. Tu vien bateliais, kelnėmis ir palaidine. Tai ne kas prieš šaltį.  – Vidas patrynė rankas. – Gal man reiktų nueiti į Saugas?
- Nė nemėgink manęs palikti?!
- Bet... – Prokuroras ieškojo žodžių. – Mes čia jau apie valandą, bet nė viena mašina nepravažiavo, bijau, kad kelias jau uždarytis, tai reikštų, kad mūsų niekas čia net nesugalvos paieškoti.
- Aš nenoriu čia likti viena!
- Nebūk maža mergaitė, - Vidas rimtu balsu pasakė ir pamatė, kad Lina vos neašarojanti. – Gerai?
- Būsiu! Net nemėgink mane palikti! Supratai?!
- Lina, prašau nesiožiuok! – Prokuroras visiškai neatpažino savo pusseserės. – Juk tu jau... – Vidas išvydo kaip už kokių šimtą metrų nuo jų kažkas sumirgėjo.
- Ką aš?!
- Tššš... – Vyras pridėjo pirštą prie lūpų. – Pažvelk.
Vidas pasuko raktelį ir įsijungęs valytuvas nustūmė sniegą nuo priekinio lango. Kiek toliau, maždaug už šimtą metrų, biro keistos kiek švytinčios dalelės. Atrodė lyg šviesos properšoje skrietų pjuvenos. Iš dalelių kūrėsi kūno siluetas. Linos pulsas sudažnėjo vien nuo minties, kad nusikaltėlis sugrįžta. Ir ji teisi. Pagrobimas, dar kitų vadinamas koriku, susikūrė. Jis stovėjo ant sniego. Nė menkiausiai nesusmigęs ir rankoje laikė medžioklinį šautuvą.
- Ką... ką jis su juo ketina daryti? – Lina spoksojo taip lyg būtų nusileidę angelai ar NSO.
- Nežinau.
- Jis artinasi! – Lina pažvelgė į Vidą. – Ką darysime?!
- Aš esu apsirengęs šiltai ir gal net kelias valandas puikiai iškęsčiau lauke, bet tu... Mes turėtume bėgti iš čia į mišką, kur galėtume pasislėpti, bet...
- Aš ištversiu!
- Lina, nebūk maža mergaite! – Surėkė Vidas.- Nepalik manęs! Aš ištversiu! Tai kalba tik mažos mergaitės, kurios nesupranta situacijos rimtumo.
- Bet geriau pamėginti bėgti, negu likti čia ir garantuotai mirti!
- Niekas nekalba apie mirtį. – Prokuroras bandė nuraminti merginą.
- Tik nesek man pasakų! Gerai?
Lina nė nesulaukusi kol Vidas atsakys ir atidarė dureles. Išlipusi iškart susmigo iki juosmens. Sniego buvo daugiau nei tikėjusi. Ji greitai suskato brautis per sniego jūrą iki miško, kuris buvo už kokių trisdešimties metrų. Tereikėjo tik išsikabaroti iš griovio ant kelio ir perėjus jį kiaurai nusileisti kitapus, o tada skintis kelią iki medžių.
Vidas puolė paskui. Jis kartkartėmis dirsčiodavo atgal, kad pamatyti ar sparčiai artinasi korikas.
- Mėšlas!
- Kas nutiko?
- Jis artinasi greičiau, nei galiu patikėti. – Vidas keikėsi taip kaip dar Lina nebuvo girdėjusi, kad jis mokąs. – Aš nė sušikto šūdo nesuprantu kaip jis sugeba nesusmukti į sniegą. Jis ką? Gal Dievas? Sugeba eiti ant vandens?
- Geriau eikvok jėgas ne keiksmažodžiams, o yrimuisi į priekį.
Lina palengva kopė iš griovio. Rankos spėjo visiškai parausti, o pirštai jau sunkiai lankstėsi. Mergina suprato, kad ilgai taip neištvers ir mintyse pasvarstė ar išvis verta stengtis. Gal geriau pasiduoti. Sustoti ir atsisukti į koriką ir pasiryžti priimtinai ką duoda (kiša per prievartą) likimas. Bet mintis apie Mantą, jai suteikė jėgų. Ji žinojo visas jo paslaptis ir suprato, kaip jis turi kiekvieną dieną kovoti, kad tik išliktų žmogumi. O, kodėl dabar negalinti ji pakovoti?
Staiga nugriaudėjo šūvis. Šalia Linos sniege paliko daug mažų skylučių. Šratai.
- Greičiau, brangute! – Sušuko Vidas. – Džiaukis, kad nepataikė.
Mergina išsikapanojo ant kelio ir ištiesusi rankas padėjo tai padaryti Vidui, o tada staiga, abu, sušoko į kitą kelio pusę esantį griovį ir vėl pradėjo skintis kelią miško link. Jiems beliko tik penkiolika metrų ir gal būt pavyks lengviau pasislėpti.
Kai netikėtai nugriaudėjo galingas sprogimas. Pakvipo tirpstančios smalos kvapas. Šiokia tokia šilumos banga sušildė kūnus. Vidas atsisukęs matė, kaip automobilis skendėjo ugnyje nuo kurio į dangų kilo tiršti dūmai. Bet keisčiausia buvo tai, jog korikas ėjo taip arti ugnies, kad tikrai ji privalėjo jį svilinti, kaip kiaulę. Bet nieko! Prokuroras vos galėjo tai suvokti. Jis žinojo, kad taip neįmanoma, bet mintyse netikėtai iškilo Manto žodžiai, kad tikrai pamatyti eremitų sugebėjimus. O Dieve! Vidas pradėjo sparčiau artintis miško link ir išpasakos tempėsi Liną.
- Privalome bėgti nuo jo kiek turime jėgų!
- Kas tau? – Lina nustebo, kad jis toks išsigandęs. Jo kvėpavimas buvo neritmingas. Atrodė, kad jo baisiausi košmarai susijungė į vieną ir iškilo priešais jį.
- Tai... jis... jis... sumautas eremitas!
- Ere... – Lina nutilo ir pasidavė tempimui. Ji daugiau žinojo apie juos, nei manė Vidas žiną, todėl beveik visiškai neteko jėgų, nes suprato, kad ji niekur nebepabėgs. Nuo eremitų nepasislėpsi. Jos viltis staiga dingo. Ji meldėsi, šaukė mintyse vienintelį žodį. Vienintelį vardą. Mantai! Mantai! Mantai!
Šiaip nekaip pasiekė mišką, greitai spruko į jo tankmę ir lėkė toliau. Miške sniego kiek mažiau, nes jis laikėsi ant medžio šakų, kurios skaudžiai trankėsi per veidą, rankas, šonus. Bet nė Lina ar Vidas nekreipė į tai. Vėl nuskambėjo šūvis. Šratai lėkdami tarp medžių laužė mažas šakeles. Vienas iš jų pataikė į Vido ranką, kitas į šlaunį, bet vyras nesustojo. Net tempo nesumažino. Dabar jis ne apie tai galvoja. Jam privalo išsaugoti pusseserę ir sugrįžti pa Marijos, kuri turės jo vaikelį. Jis nori pamatyti, kaip jis gimsta, kaip žengia pirmuosius žingsnius ir kaip ištaria pirmąjį žodelį. Vidas visa tai nori pamatyti ir jis supranta, kad keli rateliai jo kūne to nesutrukdus. Kraujas palengva varvėjo. Žaizdelės nebuvo didelės, todėl ne itin trukdė.
Linos rankos visiškai sušalo. Veidas paraudo. Gerklę skaudėjo nuo šalto oro, o batai ir kelnės visiškai šlapi. Viso kūno oda virto žąsies oda, bet vis dar iš paskutiniųjų skynėsi kelią į priekį. Dar vienas šūvis. Vėl girdėjosi kaip šratai atsitrenkia į medžių kamienus, į šakas ir jos po to nulūžinėja, kaip pralekia pro ausis. Ačiū dievui ir vėl nepataikė! Lina skubėjo kiek turėjo jėgų. Jai atrodė, kad ji ims ir pakris, bet laimei, kad Vidas vis ją tempė ir tempė. Jai tereikėjo tik retkarčiais dėlioti kojas. Mergina netikėtai užsimerkė ir pasijuto skrendanti, kai netikėtai tėškėsi ant žemės.
- Greičiau kelkis! – Sukomandavo vyras ir pagriebęs jos ranką vėl puolė tekinas. – Dabar apsivilk mano striukę. Kiek galėsiu ilgiau pasistengsiu iškęsti šaltį.
Lina paklusniai pasidavė jos užvilkimu ir vėl pasileido tekina iš paskos Vidui. Vyras dabar juto šilumą, nes vis raumenėliai dirbo. Jis taip senai bebuvo bėgęs, kad tai jam dabar patiko. Žinoma, geriau, kad tas išgama jo nesivytų su šautuvu, bet ir su tuo dalyku jis galėjo susitaikyti. Svarbu kuo toliau nubėgti. Jis žinojo kuria kryptimi traukti. Vidas kaip tik bėga ties telkiniu, prie kurio turėtų būti „Aras“ būrys ir ieškoti koriko. Prokuroras nes sugebėjo nusišypsoti, jog jo dėka nusikaltėlis pats atbėgs į policijos glėbį.
Lina dar keli sykius suklupo. Jos kūne beveik nebeliko jėgų. Ji bandė įtikinti pusbrolį, kad nebeapsimoka bėgti. Geriau pasiduoti. Mirti, bet tik nuskambėjus kitam šūviui, Lina pašoko ir vėl skuodė. Visos mintys apie pasidavimą ar mintį dingo. Jo galvoje skambėjo tik vienas vardas ir ji save įtikinėjo, kad tikrai jį dar išvysianti. Jis jai padėjo kai ji gulėjo ligoninėje, tai padės ir vėl. Tereikia tik pasiekti jį.
Vidas pasakė kur jie bėgą ir jis pamatė, kaip jos kūnas pagyvėjo. Atrodė, kad jai atsivėrė antrasis kvėpavimas. Dabar jos nebereikėjo temti. Jis lėkė koja kojon su pusbroliu. Plaučiai galop priprato prie šalto oro, o kūnas turėjo naujos jėgos. Vilties, kad Mantas bus ten. Jis visada sugalvoja kaip išsisukti iš padėties, net tada kai jie pamėgino įsilaužti į ledo arenos salę. Mergina gerai prisiminė, kaip jis žadėjo ją nusivesti į pasimatymą, bet užtrukęs nebespėjo ir uždarė ledo arenos salę. Po to jie abu įsilaužė ir juos po visą pastatą gaudė naktinis sargas, kai jis surado gerą vietą pasislėpti, o po to ryte, praleidę visą naktį ant ledo čiuožinėdami, kai sargas sugrįžo atgal į savo kambarėlį, Mantas su Lina grįžo namo. Tada buvo šaunus vakaras. Jie praleido visą naktį ant ledo. Ant jo ir pasimylėjo. Šaltas ledas ir deginanti meilė. Gerai derėjo vienas prie kito dalykai.
Taigi, dabar Lina tetroško išvysti jį... Mantą. Daugiau jai nieko nebereikia. Ji nori jo. Ji bėga ne nuo koriko. Ji bėga pas mylimojo. Ji skuodžia ne savo gyvybę gelbstint, o į Manto glėbį. Jai reikia jo gal net stipriau nei oro.
Vidas gerai gaudėsi ir suprato, kad iki telkinio turėjo likti nebe toli, kai vėl nuskambėjo šūvis. Šįkart kliudė. Vyras suklupo. Staigus skausmas suėmė visą koją. Vimdimas užpuolė kūną ir išsiveržė lauk. Prokuroro užpakalis paplūdo kraujais, bet su Linos pagalba pakilo ir skuodė toliau. Iš pradžių atrodė, kad kojos neatkirs dar ilgą laiką, kai netikėtai jis nebesugebėjo bėgti. Turėjo šokčioti ant vienos kojos tempiamas merginos. Dar vienas šūvis. Vidas parkrito veidu ant sniego. Iš mentė srities varvėjo kraujas. Dejuodamas ir keikdamasis atsistojo ir patraukė toliau. Ranka ir koja tekėjo šiltas kraujas. Prokuroras suprato gerai ką nusikaltėlis daro. Jis nenorėjo jų nudėti. Bent jau staiga. Linai leisiąs sušalti, o jį kankins silpno kalibro ginklu. Šaudys ir kartkartėmis pataikys. Žais su juo kaip katinas žaidžia su pele. Tai paleidžia ir vėl sugriebęs atsineša į tą vietą iš kur vėl paleis.
Vidas vis sunkiau šokčiojo. Kai netikėtai suklupo nuskambant šūviui. Šratai pralėkė tiesiai virš galvos. Pasisekė. Vidas vėl pakilo ir stengdamasis kuo greičiau ėjo į priekį. Kelis kartus atsisukęs pamatė jau visai arti nusikaltėlį, kuris atrodė lyg sklendžiantis viršum sniego. Vidas sustojo. Lina vis bandė jį temti į priekį, kai jis kirto jai per rankas ir sužiuro į nusikaltėlį. Jis artinosi jų link. Atkišo į juos šautuvą ir nusitaikė į Vido galvą, kai netikėtai sustingo. Vėl sušvito ir pradėjo sklaidytis ore. Vidas nesuvokė kodėl jis taip elgiasi. Juk ką tik ketino nudėti jį, o dabar palieka gyvą. Korikas dingo iš akių. Dulkelės pranyko kartu su juo. Miške pasidarė taip tylu, kad net baugu.
Lina sutrikusi pagriebė vyrą ir pradėjo eiti į priekį. Jos tik vienas tikslas pasiekti Mantą. Kojos visiškai sušalusios. Pirštų nebejaučia, bet žinanti, kad dar pajėgs eiti ant kulnų. Blauzdos atrodė suledėjusios. Ji jautėsi taip lyg būtų panardinta cemente. Vidas kraujavo, bet nė nesileido kalbėtis apie tai. Jis pasakė, kad kai nueis iki „Aras“ būrio, jie sutvarstys jo žaizdas. Abu palengva, žingsnis po žingsnio artinosi telkinio, kuris turėtų bet kurią minutę pasirodyti, jei tik per susijaudinimą Vidas nebus suklydęs krypties...  

***

„Aras“ būrio vadas, vardu Arvydas, dideliu peiliu nupjovė vijoklius kabojusius ties durimis į namelį. Iš paskos ėjo Mantas, o po to likęs kitas komandos narys su užtaisytu ginklu. Vytas nusprendė, kad jis geriau pabusiąs mašinoje ir stebės viską iš lauko. Prie namelio ir aplink telkinį nė telefonai, nė radijo ryšys neveikė.
Staiga Vytas suprato, kad lauke liovėsi snigti. Gijos jungiančios žemę su dangumi galop nutrūko, o tai galėjo reikšti tik du dalykus: parslenka šaltis arba vėl šiluma, bet Vytas tikėjosi, jog pirmasis variantas.
Arvydas palengva dairėsi po namelį. Vis tikėdamasis, kad pastebės koriką. Mantas bandė įsidėmėti kiekvienas smulkmenas, nes jis čia savo sumetimais, ne tik dėl koriko. Jau nebe. Dabar jam rūpi sužinoti, kodėl prieš tiek daug metų jis atvyko aplankyti motinos su sesute, o ne kaip visada prisimindavo, kad jie visi drauge vyko pas kažko. Lėtais judesiais nusigavo į kitą kambarį. Vijokliai, medžių šaknys augo visame name. Net skintis kelią buvo itin sunku. Atrodė, kad nukirsdamas vieną šaknį, kažkiek toliau jų padaugėja. Kiekvienas žingsnis tolyn, reikalavo vis didesnių pastangų. Mantas apžiūrėjo sienas. Mate senus tapetus, kurių likę tik skutai. Lentos supuvusios ir protarpiais ištrūnijusios. Netikėtai žvilgsnis užkliuvo už vieno paveikslo. Jo nelietė nė viena šaknis ar vijoklis. Jį gaubė storas dulkių sluoksnis, bet visas išsilaikė sveikas. Mantas patraukė jo link, kai netikėtai jį sustabdė Arvydas:
- Žiūrėk po kojomis!
- Ką? – Mantas nuleido žvilgsnį ir sutriko.
Kiek akis matė į gylį žiojėjusi gili duobė, tikriausiai koks šulinys. Mantas vos neįkrito į jį. Jei būtų žengęs nors vieną žingsnį paveikslo link iškart nunarnėtų į šulinį.
- Ačiū.
- Būk atidesnis. – Arvydas palengva, lyg daug kartų sulėtinto filmo sulėtinime, judėjo po kambarį vis akylai ieškodamas koriko. – Čia jo nėra. Eime toliau.
- Gerai. – pasakė likęs paskutinis būrio narys. – Eisi Mantai?
- Aha.
Jis vis dar nenorėjo palikti paveikslo. Jo smalsumas nežmoniškai draskė jo sielą, bet šulinys neleido prieiti. Apsisuko i palengva žengė paskui kitus. Po to visi suėjo į kitą kambarį, kaip iš likučių paaiškėjo, jog tai virtuvė, po gero pusvalandžio jie nusėlino į kitą kambarį. Jau paskutinį. Tai miegamojo kambario likučiai. Kai netikėtai pasigirdo Vyto riksmas. Jis šaukė Mantą ir visi lyg išprotėję išnarnėjo iš namelio į lauką. Vytas lėkė miško pakraščio link ir šaukėsi pagalbos. Mantas dirstelėjo jo bėgimo pusėn ir išvydo iš miško išlendančią Liną, kuri laikė Vidą vos vos be šlubčiojantį. Mantas staigiai pasileido tekinas Vyto įkandin. Per kelias minutes pasivijęs draugą vis sparčiau lenkė jį. Dar kelios akimirkos ir jie kartu sustojo ties draugų. Mantas pagriebęs Liną į glėbį, patraukė atgal. Vytas perėmė Vidą ir sulaukęs pagalvos iš Arvydo nusitempė jį į namelį. Likęs „Aras“ būrio narys užkūrė laužą namelyje ir pamėgino užkaitinti vandens. Jis žinojo, kad privalės ištraukti iš Vido šratus, nes kol nusigaus iki Klaipėdos gali būti per vėlu, be to pats prokuroras paaiškino, kad miške slampinėja korikas ir taip lengvai jų neišleis iš čia.
Mantas nuskuodė prie nukautųjų būrio narių ir nuo jų nuvilko kombinezonus, o po to ant vieno iš jų paguldė Liną. Mergina virpėjo. Veidas buvo raudonas, nušalusios lūpos, nosis, skruostai. Pirštų galiukai pamėlę. Mantas vos laikėsi nepravirkęs. Nes dėl visko tik jis kaltas. Jis panoro važiuoti į Švėkšną ir sutiko palikti ją vieną, kai to labiausiai nebuvo galima daryti. Mantas palengva nutempė nuo kūno sušlapusius ir pradėjusius stingti Linos palaidinę, nusegė liemenuką ir ją užklojo per pusę sulenktu kombinezonu. Dabar jis priartėjo prie kojų. Vos pakėlęs ja pasidėjo sau ant kelių. Nuavė batelius ir sužiuro į pamėlusius pirštelius. Jis juos dažnai masažuodavo. Buvo sugalvojęs kiekvienam vardus, o dabar jie nebegyvi. Mirę. Po to atsegė kelnes ir nuvilko jas. Kai mergina liko visiškai nuoga, visiškai užklojo. Lina gulėjo užsimerkusi. Vis dar nevaldomai virpėjo. Kvėpavo dideliais atodūsiais. Širdis pašėlusiai daužėsi.
Mantas pabučiavęs merginai į kaktą atsistojo, bei patraukė prie Vido. Kol jam iš menčių srities iš sėdmens, rankos ir blauzdos traukė šratus ir stengėsi kaip nors stabdyti kraujavimą, Vidas papasakojo, jog pabudęs mašinos bagažinėje. Po to pamatė kaip atsirado iš niekur vyras puolė į juos šaudyti. Kaip jie tekini lėkė „Aras“ būrio link ir galop jis pakliuvo po kulkų. Kai jau sustojo priimti lemties jis dingo. Taip pat kaip ir buvo atsiradęs. Vidas subintuotomis žaizdomis gulėjo nuogas po skudurais, kuriuos paaukojo Vytas, Mantas, Arvydas.
- Tu nori pasakyti, kad žmogus išnyko?! -  Sušuko Arvydas visiškai tuo nepatikėdamas. – Greičiausiai nuo nuovargio tau buvo haliucinacijos.
- Ne. Tai tiesa. – Prabilo Manta ir visi sužiuro į jį. – Tai vadinama materializacija.
- Mate... Kas? – Būrio vadas sutrikęs žiūrėjo į Mantą ir jautėsi taip, kad visi bando jį apgauti.
- Jūsų medžiojate koriką, kuris yra eremitas. – Mantas juto abiejų vyrų priešiškumą. Jie net nenorėjo patikėti, o juo labiau suprasti apie ką jis kalbąs.
- Ere... – Arvydas nusijuokė. – Žinai ką? Gal tu geriau tas pasakas pasilaikys mažiems vaikams. Kaip antai Senelis Šaltis tau atneš dovanų, jei būsi geras.
- Ar gali užsičiaupti?! – Mantas atsistojo ir pažvelgė į jo akis.
- O kas jei ne? – Arvydas prisiartino prie jo ir jautėsi toks stiprus, kad Mantą galėtų patiesti vienu kumščiu. – Kas tau nepatinka? Prašom. Dink.
- Kaip tu nesupranti, kad tai tiesa. Aš neišsigalvoju.
- Tu nori, kad patikėčiau, jog kažkoks žmogus save vadinasi tuo er... irm... Nesvarbu, vadinasi tuo... ir gali išnykti, kaip dūmas išsisklaidyti. – Arvydas nusispjovė ant grindų gulinčių medžio šaknų. – Tu nori, kad aš juo patikėčiau?! Žinai, ką? Aš netikėsiu. Netikiu į Dievą, nes nematau jo, o tai kaip patikėsiu pasakėle, kad kažkoks pranykstantis žmogus bastosi po mišką ir pyškina į Vido subinę, a?
- Nesibasto, bet būtent jūsų laukė.
- Jei laukė, tai dar palauks, ane? – Nusijuokė Arvydas ir pasitraukęs nuo Manto priėjo prie lauželio. Atsitūpė ir šildėsi rankas. – Kęstai, ar pasiėmėme karinio davinio?
- Taip. Tuojau atnešiu. – pasakęs „Aras“ būrio likęs narys ir nuskubėjo parnešti maisto.
- Taigi, manau, kad šiąnakt apsistosime čia, nes miške sunku tamsoje kovoti su ginkluotu maniaku, o ryt patrauksime atgal. Mums reikia pastipinimo, o jos išsikviesti negalime, nes neveikia jokios ryšio priemonės.
- Abejoju. – Tyliai suinkštė Vidas.
- Kuo? – Nustebo Arvydas.
- Kad jis leis taip lengvai mums dingti iš čia.
- Nesijaudink. – kapitonas patenkintas spoksojo į laužo liepsnas. – Mes turime šarvuotą mašiną, taigi sulipsime į ją ir lėksime atgal iš ten kur atvažiavome.  Naktį nenorėčiau klaidžioti, nes šių vietovių nepažystu, o navigacinė sistema, kaip jau supratote, neveikia.
- Pažiūrėsime. – Vidas užsimerkė. Kiek pagulėjęs prabilo: - Mantai, kaip Lina?
- Prastai.
Tyla.