O nauja melodija ir jau harmonija tose širdyse,
kurios pamiršo vystančias gėles pakeliui,
į Klaipėda norėčiau atsisukt atgal ir vėl,
mano miegas užmiršta keliones,
paprastas ir beprasmes žinias,
iki akimirkos, kai solo pakelia aukštyn.

Signalas radijas vis kitą rytą,
laikai pasveikina ir purvina stotis
užmigdo kaip narkotikų lopšys,
kasdien priglaudžiantis po roką,
daugybės zvimbiančių uodų,
tai garsas, kai išlaisvina ir kalinius.

Tai menas, ne, tai melas atrastų,
meluojančių bešiugždančių visų tų pinigų,
melsvam ir besijuokiančiame dangaus galybės,
to kūrinio, kuris dar tik atgims pasaulyje,
nenori niekas pranašauti ateities,
bet šiukšlina ir tikina, kad tai padės.

Kai stos tyla beribiame garse,
vieni užmigs, kiti pabus ir vėl,
gal būt bandys daryti kokybę pražangų,
kaip paukščių giesmininkų iki šiol,
mes keiksime kas dieną ir vėl kitą vieną,
už nugaros sakysime – tai ateitis.