Nuvilnijo metai per ražienas.
Net nespėjau mostelėt ranka.
Kūlvirsčiom užgriuvo veržlios dienos
Su naujom tiesom, kita tvarka.

Pamačiau, kaip keitė kailį žmonės,
Kaip tiesa iš pogrindžio išėjo.
Kaip po džiaugsmo augo abejonės
Ir klasta, žiaurumai suvešėjo.

Nesukroviau turtų, nesukrausiu.
Gal atleis už tai kilnus sūnus.
O ir kam jie, ten, kur iškeliausiu,
Netgi bankų apgavikų nebebus.

Nebereiks nei aukso, nei žaliųjų.
Moterų ir tų nebereikės.
Ir tiesų tikrų, net amžinųjų.
Viskas ten kaip litas nuvertės...

1996 07 05