- - po sienomis
lapais
aplipusiom gatvėm
sugundytom padais keleivių
naktų
paskendusio rudenio
popilkės akys
lašeliais nukris ant miglotų žmonių - - -

Į plaukus,
ant skėčio,
giliai man už kaklo –
pamišusios spalvos vandens sušnabždės,
kad viskas, ko ieškau,
šioj permerktoj gatvėj –
per amžius
vis krito
ir laukė
nakties.

Tada užsimerkęs bandai vis pajusti,
Kaip bangos skalauja betono krantus,
O saulė (gal lempos) liepsnoja, ir dūsti,
Springsti lietumi, kol randi vėl sapnus.

Save surandu
veidrodinėje gatvėj,
išmaltoj mašinų cemento duobėj,
ir atvaizdas mano tenai
lyg apakęs
lašų vis dar klausia:
„nudžiūti ilgai“?

- - - laike nepaklysta
ir žaidžia prasmingus
vaivorykščių blyksniai
iš poros spalvų
nenoriu jų spektro
lietaus stebuklingo
čia juoda
čia balta
čia krenta lietus - - -