kai naktimi einu už juodo šydo, krūtinėj žėri
raganos ir fėjos. ir žemė dreba dangui vis artėjant.

šermukšnių uogom dažo vėją, išsklaidantį šešėlius.
kai žiežirbom degu ant šalto balto smėlio.

ir vėl nutrins dviem pirštais žingsnius veide lietaus
kol tarp sekundžių burtų juodi kerai kariaus

lašu tyliom padangėm po krislą sutemų.
anglim krentu kas blyksnį – ant odos angelų

mane spalvom nugirdyk, nuplauk mane nuodais.
kol raganom ir fėjom verčiuosi vakarais