Visur sniegas! Pagaliau praeitą naktį pradėjo snigti ir dabar vis dar tebesninga. Sekmadienio rytas ramus. Sunkios, drėgnos ir kimbančios snaigės leidosi iš dangaus. Baltas patalas slėpė viską. Mantas prisiartino prie lango ir atitraukė užuolaidas. Jis sužiuro į vaizdą už jo. Vaikai smagiai žaidė kiemuose. Laidė vienas į kitą gniūžtes. Statė fortus. Iš sniego kūrė senius Besmegenius. Pagaliau Manto širdį užliejo pakili nuotaika. Žiema atėjo. Jo mėgstamiausias metų laikas. Kai dar nėra labai atšalę orai ir pradeda snigti. Kai krenta sunkios snaigės iš kurių gali lengvai lipdyti viską, ką tik vaizduotė sukuria, kai atrodo, jog dangus ir žemė yra susijungę per snaigių gijas. Lauke taip gausiai krito sniegas, kad net sunku įžiūrėti kiek toliau nei keliais dešimtimis metrų.
Mantas apsisuko ir nupėdino laiptais į virtuvę. Pasitaisęs kavos išėjo į lauką. Sniego buvo su lig kulkšnimis. „Na, ir pridrėbė per naktį“¸ pagalvojo jis. Mantas mielai valkiojosi po kiemą ir palengva gurkšnojo kavą iš puodelio. Jis juto, kaip šaltis liečia pirštus, veidą, atvirą kaklą. Mantas šiek tiek susitraukė, bet dar nenorėjo pasitraukti į namus, nes jis taip senai bematė tiek sniego. Pažvelgus į dangų negalėjai teigti, kad šiandien sustos snigę. Atrodė taip, kad aukštybės pasirengę atiduoti viską per kelias dienas kas priklausė keliems mėnesiams.
Stipriai spaudžiamas šaltuko, Mantas patraukė atgal. Įėjęs į vidų užbaigė gerti kiek atvėsusią kavą ir grįžo į miegamąjį su šilta kava, kurią paruošė busimajai žmonai.
Lina pabudo iškart tik Mantas įėjus. Atrodė, kad ją prikėlė iš miegų malonus kavos aromatas, kuris pasklido po visą kambarį. Lina iš lėto paėmė puodelį ir gurkštelėjo. Stiprybės šaltinis. Kava tai toks gėrimas, kuris priverčia atsibusti. Kuris tonizuoja tavo kūną. Suteikia jam daugiau jėgų ir ištvermės.
Mergina sėdėjo atsilošusi į lovos atkaltę ir žiūrėjo į Mantą, stovintį prie lango ir besidžiaugiantį sniegu. Jo paliktos pėdos palengva blanko, nes į jas krito naujos snaigės. Kai Mantas dabar žiūrėjo pro langą, o Lina gurkšnojo kavą, palikti pėdų atspaudai sniege buvo beveik apkloti balta sniego vata. Iš to galite spręsti, kad sniegas krito itin intensyviai ir Mantas jautėsi laimingas, kad šiandien jam nereikės į darbą. Jis gerai žinojo, kad visus dokumentus galėsiąs patikrinti savo darbo kabinete, jei neatsiras jokių atidėliotinų reikalų. O Mantas labai nenorėtų dabar vykti į miestą ir palikti ramų savo namų guolio. Kuriame gyvena jis ir jo busimoji žmona.
Bet staiga Lina viską apverčia. Ji pasako tai, ko Mantas prieš tai nebuvo pagalvojęs.
- Brangusis, ar šiandien nuvažiuosime į tos vargšės merginos laidotuves?
- Manai reikėtų? - Mantas atsisuko. Mintyse pagalvojo kiek jam reiks vargti nusikasant išvažiavimą, o po to visą laiką įtemtai žiūrėti į kelią ir galiausiai stipti šaltyje, kol visi atsisveikins su mergina prieš ją palydint į amžinybę.
- Manau, kad tai būtų teisinga tavo atžvilgiu. Jog ji buvo nužudyta dėl tavęs?
- Žinau... – Mantas atgal atsigręžė į langą. – Kelinta bus laidotuvės? Ir iš vis ar jos bus šiandien?
- Šiandien. Man kolegės iš universiteto pranešė, nes dauguma darbuotojų eis į jas. – Lina atsikėlė ir pradėjo rengtis. – Žinai, aš būsiu irgi, bet nenorėčiau būti viena. Jos prasidės vidudienį. – Mergina priėjo prie vyro. – Oho! Kiek daug sniego!
- Daug... – Mantas pažvelgė į merginą. – Gerai. Mes būsime jose.
Staiga suskambo durų skambutis ir Mantas patraukė ties paradinių durų. Galvoje nesisuko nė viena mintis kas galėtų būti už jų. Greitai atrakinęs durų spyną, atidarė jas. Už jų stovėjo vyras. Linksma veido mina išdavė, kad patenkintas. Greičiausiai jo „aplaistoma“ diena praėjo sėkmingai. Vytas spoksojo į Mantą ir tylėjo. Kiek stebėjo draugą, kuris atrodė pervargęs stipriau nei kitais kartais.
- Gal kavos dar negėrei, a? – pasiteiravo Vytas.
- Kodėl taip manai?
- Atrodai kažkoks pavargęs. – Vytas parodė rankomis „ar manęs neįleisi?“ – Aš suprasčiau, kad būtumei bent jau šventęs ar nusigėręs, tai tada galėtum atrodyti taip pavargusiai, o dabar...
- Eik greičiau ir užtilk, - Mantas nusijuokė. – Tiesiog neramiai miegojau.
- A.
Vytas greitai užėjo į namus. Pats nulėkė į virtuvę ir iš šaldytuvo išsitraukęs šalto vandens butelį, įsipylė į stiklinę. Lėtai išgėręs jį, pažvelgė į draugą, kuris tik dabar tepasirodė.
- Ilgai velkies iš paskos, - Vytas nuleido stiklinę. – Lina tebemiega?
- Ne.
- Tai kaip jūsų santykiai?
- O kodėl klausi?
- Juk tu man nepadėjai „aplaistyti“ dienos, tai įtariu, kad Lina vis dar blogai jaučiasi, - Vytas giliai atsiduso. – Ar jai geriau?
- Dabar viskas neblogai. Kaip tau sekėsi?
- Būna ir geriau. – Manto draugas išsitraukė iš šaldytuvo užkandos. – Nori? Galiu pašildyti.
- Žinai ką?! – Mantas kreivai pažvelgė į draugą. – Čia juk mano namai...
- Žinau, kad tavo, bet tu svečio nevaišini. – Vytas įdėjo dubenėlį į mikrobangų krosnelę. – Gal nori, kad aš numirčiau iš bado prie tavo stalo? Juk, kaip ten sakoma Biblijoje, alkstantį pamaitink. Taigi... – Nuskambėjus skambučiui Vytas atsisėdo užvalgyti. – Žinai, aš čia su reikalu jei ką.
- Ir?
- Vakar mačiau žinias, - Vytas palengva užsiminė, nes įtarė, kad tai opi tema jo draugui. – Ir kas po galais dedasi?
- Brangus drauge, kad aš žinočiau, - Mantas ir pats įsipylė vandens.
- Manai, kad tai tas pats žudikas?
- Jaučiu, kad taip.
- Ot, tai šūdas, - Vytas nurijo kąsnį. – Ką šįkart daryt žadi? Juk nemanai, kad jis nužudęs tą merginą vėl dings septyniems metams?
- Net nemaniau apie tokią galimybę, - Mantas gerai suprato, jog taip net negalėjo pagalvoti, nes šį kart jis paliko laiškelį būtent skirtą Mantui. Kad jis žinotų, jog ir kur jis beeis, visada bus stebimas. Visada lauks kol jis palūš ir tada jį puls. Puls kaip katinas sulaukęs tinkamos progos pulti paukštelį. – Šia byla jau rūpinasi Vidas.
- Tikrai? – Vytas skaniai rijo orkaitėje keptos paukštienos. – Ir kaip jam sekasi? Bent kokį nors siūlo galą turi? Ar ir vėl kaip prieš septynis metus?
- Tu per daug manęs klausinėji. Aš juk dar nieko nežinau. – Mantas jau norėjo atsistoti, kai Vyta sulaikė jį.
- Atleisk. Aš nenorėjau būti įžūlus.
- Bet buvai, - Mantas priėjo prie durų. – Nieko. Skanaus. – Mantas išėjo lauk.
Vytas valgė toliau, kol Mantas galiausiai nusikasė aplink garažą, kad galėtų atidaryti duris ir išsivežti mašiną. Po to grįžo į namus. Išgėrė kavos ir pora pasakę Vytui kur žadą važiuoti, patraukė mašinos link. Manto draugas nutarė likti jų namuose ir palaukti jų. Sakėsi, kad visą naktį nemiegojo ir norintis kiek nusnausti.
Mantas palengva išriedėjo iš kiemo ir vartams beužsidarant patraukė į Klaipėdą.
Po geros valandos visi pradėjo rinktis į bažnyčia. Netikėtai Mantas su Lina išvydo Vidą, palengva besiartinantį prie bažnyčios. Tik pastebėjęs būsimą pusseserės vyrą pamojo jam ranka prieiti. Mantas greitai nubėgo prie jo ir pasisveikino:
- Sveikas.
- Sveikas. – Vido balsas skambėjo nesavu tonu.
- Kas nors nutiko?
- Pasikalbėsime mašinoje, - Vidas apsisuko eiti, bet greitai pajuto Manto ranką ant peties.
- Mašinoje? – Mantas spigino į prokurorą. – Aš negaliu palikti Linos vienos. Jei gresia pavojus.
- Mums reikia pasikalbėti. Turiu... – Vidas nutilo kai prisiartino Lina. – Brangioji, mano, tu šiandien nuostabiai atrodai. Ar aš galėčiau paklausti tavęs?
- Taip.
- Norėčiau su tavo draugu nuvažiuoti į miestą. Ar tu galėtum pabūti viena? – Vidas ištiesė pirštą lyg prašydamas patylėti. – Žinau, kad jautiesi nesaugi, bet manau būdama laidotuvėse su savo bendradarbėmis saugesnė nė negalėtum būti.
- Gal ir tavo tiesa, - Mergina kiek nusileido. – O ilgai jūs?
- Ne! – Prokuroras griežtai pažvelgė į Mantą, lyg norėdamas parodyti, kaip reikia šnekėtis su mergina. Lyg rėkdamas į būsimą Linos vyrą mokykis!
- Gerai. Aš pabūsiu čia. Po laidotuvių mes būsime gedulinguose pietose. – Lina švelnia pabučiavo Mantą, pamojavo Vidui ir grįžo prie bendradarbių, o už kelių sekundžių suėjo į bažnyčia.
- Sėskimės į automobilį ir pakeliui pakalbėsime. – Vidas patraukė prie savojo „Nissan“ automobilio.
Tai buvo džipas. Mantui net nešovė į galva kitokia mašina kaip džipas. Ji tiksliai atspindėjo Vido charakterį. Stiprus, nepalaužiamas, įtarus. Be to jo išvaizda parodė, jog tai vyras iš didžiosios raidės. Aukštas. Tvirto sudėjimo. Galvą dengė megzta kepurė po kurios nebuvo plaukų. Kampuoti veido bruožai stipriau išryškėdavo vakarais, kai veidą pradėdavo lytėti šešėlių pirštai.      
Katalikų bažnyčios varpams bemušant dvyliktą valandą dienos, mišios prasidėjo. Visi, apsirengę tamsios spalvos drabužiais, sėdėjo susirinkę klauptose. Kunigas pradėjo pamaldas, o tuo tarpu Mantas ir Vidas įsėdo į džipą...



***
Sniegas greitai krito ant vyriškio pečių, kuris kiek atokiau nuo žmonių minios, traukė senamiesčio gatvele. Praeiviai eidami net neužkliūdavo už jo. Jis akylai stebėdamas kelią traukė savo tikslo link. Jis žinojo nuo pat vaikystės, kad norint tapti stipriu žmogumi privalai ne baimei paklusti, o kad ji tau paklustų. Jo baimė buvo žmonės. Jis buvo laikomas išsigimėliu, nes elgėsi kiek kitaip nei visi vaikai. Jis dažniau mėgo būti vienas. Niekas su juo nežaisdavo, bet tai nė kiek jo nenuskriaudė, nes jis per tokius vaikų ignoravimus išmoko išnykti tarp jų. Jo smegenys sugebėjo skleisti hipnozę. Įtaigą, kad jis vis dar tebesėdi. Todėl jis galėjo būti ramus, kad jo niekas neužklaus kokio nors klausimo, nes ir taip niekas su juo nebendraudavo. Nuo jo kiek atokiau stengėsi laikytis ir darželio prižiūrėtojos. Taigi, niekas nebepastebėdavo kaip jis išslinkdavo per užsiėmimus iš klasės. Nupėdindavo iki bibliotekos, kur galėdavo pabūti vienas. Be žmonių. Be vaikų, kurie jį skriaudė. Pabūti su savo „draugais“. Kuriuos, kai jis paaugo lengvai galėjo materializuoti, kurie kas kart gaudavosi vis baisesni ir vis sunkiau panorėdavo sugrįžti atgal į jo pasąmonę.
Galiausiai ir jie jį paliko. Tada jis liko visų vienas. Jo smegenys skleidė hipnozę, jo niekas nebepastebėdavo. Galima sakyti jo nebeliko ant šios Žemės. Jis buvo tikrų tikriausias gyvas vaiduoklis, kuris mokėjo kurti baisiausius sutvėrimus. Jo sutvėrimai, tai įsikūnijęs blogis, neapykanta praeities skriaudikams.
Kiek nusipurtęs sniegą nuo galvos vyras užsuko į Senąjį turgų. Palengva praeidamas pro daržovių ir vaisių nukrautus prekystalius pasiėmė kelis obuolius, pora bananų ir apelsiną. Va ir dabar niekas nepastebėjo jo. Pardavėjos nė nesuprato, kad žiaurus sutvėrimas praslinko pro jas.
Eremitas kiūtino toliau, kai staiga jo galvoje kažkas suvirpėjo. Tas jausmas jam buvo pažystamas. Jis mėgavosi tuo keistu kirbinimu galvoje. Tai reiškė, kad netoli jo yra gerasis eremitas. Ir maloniausia jo gyvenime, kad jo aukos niekada nesuvokdavo, jog yra stebimos. Blogio įsikūnijimas galėdavo juos nusekti iki darbo, po to iki namų ir kai jau sužinodavo kur jis gyvenąs, jį stebėdavo kiaurą parą. Blogasis eremitas galėdavo gulėti išsidrėbęs lovoje, bet vis tiek matydavo visus aukos judesius, nes prie jo namo ar ant buto palangės visada stovėdavo materializuoti sutvėrimai. Tai šunys, katės, pelės, varnos. Kas tik nori. Tokie blogio įsikūnijimai galėdavo sukurti bet kokius padarus.
Tokių eremitų, kaip dabar, kuris eina gatve ir sau skaniai griaužia obuolį yra labai nedaug. Vienoje šalyje jų pasitaiko nuo kelių iki keliolikos. Tikslaus skaičiaus niekas nežino, nes kai toks būna pastebėtas iškart jį valstybė bando sugauti ir izoliuoti nuo visuomenės, nes jie per daug nesuprantami paprastiems žmonėms.
Šių laikų mokslas labai ištobulėjo medžioti tokius eremitus. Žinoma, medžiotojų centrai tėra tik keliose pasaulio valstybėse, kaip Rusijos federacija, Kinija, JAV ar Prancūzija, bet ir tai nepavyksta juos visus pagauti ir izoliuoti.
Blogiausia tai, kad ir kokia dabar yra tobula technika vis tiek ji nėra pajėgi sumedžioti pačius blogiausius eremitus. Trukdo vien tai, kad jie serga Hominofobija ir kuo atokiau laikosi nuo žmonių. Jie stengiasi kuo mažiau bendrauti su jais. Kiek įmanoma mažiau palaiko kontaktą su realiu pasauliu. Jiems maloniau gyventi savajame. Ten jie Dievai. O šiame, kur yra daug paprastų žmonių, jie tik išsigimėliai su šiek tiek didesniais sugebėjimais nei kiti. Dauguma eremitu yra kalėjimuose, nes jie pabandė būti Dievais realiame pasaulyje, o ne savajame. Kita dalis guli psichiatrinėse, nes vis tebegyvena savo sugalvotame pasaulyje, o pati mažiausia dalis – blogųjų ir gerųjų. Gėris ir blogis. Tai tie kurie sugeba gyventi savajame pasaulyje ir kartkartėmis išlysti į svetimą. Į žmonių. Ir suprasti, kad juose jie niekada negalės būti Dievais. Tada jie pradeda ieškoti gerųjų, kurie niekada nesistengia nugrimzti į išgalvotąjį ir visada būna žmonių pasaulyje. Blogieji eremitai yra pasirengę juos sunaikinti, kad ir kiek tai kainuos, nes jie nenori, jog tarp jų rasės būtų išsigimėliai, kaip jie yra tarp žmonių. Jie negali ištverti, kad jie yra laikomi išsigimusiais, o dar tarp jų atsiranda išsigimusių ir jiems. Todėl blogieji eremitai klaidžioja po pasaulį ir ieško savo aukų. Kartais jie randa lengvai, o kartais gali praklaidžioti ir visą gyvenimą taip ir likti nesuradę nė vieno.
Blogieji ir gerieji yra lyg koks balansas. Nei vienų nei kitų negali būti daugiau ar mažiau. Jie pusiausvyra. Jei vieni paims viršų bus blogai. O jei kiti taip pat nieko gero. Nesvarbu kuri pusė laimėtų. Ar gerieji ar blogieji. Tarp jų turi išlikti pusiausvyra, kad ir kiek reikės paaukoti jėgų. Jų kova begalinė, kaip ir Sizifas, kuris rideno akmenį į kalną. Nuo pat senovės, kai tik žmonės atsistojo ant dviejų kojų, eremitai pradėjo klajoti po pasaulį ir naikinti išsigimėlius tarp savų. Ir taip bus tol kol žmonės dings nuo žemės paviršiaus.
Bet ta kova tęsiasi ir Mantas yra jos dalis. Jis niekada daugiau nebebus ramus, nes vienas iš blogųjų pareina jo pasiimti. Nudėti. Panaikinti savo rūšies gėdą. Mantas turėjo gyvenime vieną įvykį. Kuris labai reikšmingas jam. Tai mylimosios patirta avarija. Per ją jam teko nuklysti į eremitų išgalvotą pasaulį. Jis klaidžiojo po savo pasaulį mintyse. Jis ten beklaidžiodamas ir sutiko Liną, kuri gulėjo reanimacijos palatoje komos būsenoje. Jis tik ten ją įkalbėjo, kad ji sugrįžtų. Nes Lina yra vienintelis žmogus dėl kurio jis pajėgia atsispirti tam išgalvotam pasauliui. Ji yra vienintelis šviesos žiburėlis, kuris verčia Mantą eiti jo link. Egzistuoti žmonių pasaulyje ir niekada nepasiduoti išgalvotam pasaulio traukai ar pamėginti tapti Dievu tarp žmonių. Mantas kovoja kiekvieną dieną tarp dviejų frontų. Jis laikosi tarp gėrio – Linos ir blogio – išgalvotojo pasaulio. Jis taip pat kovoja, kaip gerieji ir blogieji eremitai.
Blogasis eremitas pasuko į kairę, kur jo pojūtis sustiprėjo. Jis pradėjo dairytis. Jo kūnas juto, kad kažkur netoliese turi būti gerasis eremitas. Vyras dairėsi. Jo žvilgsnis atrodė sumišęs, nes niekaip nesuprato kur jis. Taip dar nėra buvę. Jo visas kūnas juto, jog jis čia. Kažkur netoli jo, bet niekaip negalėjo jo pastebėti. Pro šalį blogojo eremito traukė minios žmonių. Sniegas vis nenumaldomai krito žemyn, kai netikėtai vyras išvydo gatve važiuojantį džipą. Per priekinį „Nissan“ stiklą matėsi du vyrai. Blogasis eremitas staiga įsižiūrėjo į ilgaplaukį vyrą, sėdintį keleivio vietoje. Galiausiai žudikas išvydo jį. Viskas. Auka pastebėta. Dabar belieka tik sekti jį. Žudikas ilgai laukė kol tas asmuo pasirodys mieste. Ir galiausiai jis išlindo iš savo slėptuvės ir pakliuvo į blogojo eremito rankas. Jis kiekvieną dieną valkiojosi po miestą, važinėjosi autobusais, kai nuo tilto numetė merginą. Jis žinojo, kad ankščiau ar vėliau pajus kur tas išsigimėlis ir dabar atėjo ta palaiminga diena. Jis jau jo rankose. Dabar belieka išsiaiškinti kur jis gyvena ir kaip jį eitų palaužti dvasiškai, o tada pulti. Pulti ir panaikinti gėdą.
Žudikas maloniai trynė rankas vien nuo minties, kad ant Žemės neužilgo vaikščios vienu geruoju eremitu mažiau.    

***

Vidas akylai stebėjo kelią. Valytuvai pašėlusiai lakstė ant stiklo, bet sniegas vis tiek greitai dengė jį per kurį ėjo sunkiai įžiūrėti. Mantas kiek įsitempęs sėdėjo keleivio pusėje ir tylėjo, kai Vidas prabilo. Nuo pat kelio pradžios, kai džipas pajudėjo iš bažnyčios kiemo jis nepratarė nė žodžio. Net nepaaiškino kur važiuojąs.
- Mes vykstame į Kretingą.
- Ką? – Mantas kiek sutriko, bet nesijaudino, nes tas miestas ne itin toli ir jis galėsiąs greitai sugrįžti. – O kodėl į jį?
- Jame yra psichiatrinė ligoninė, kurioje, pagal mano žinias, turėtų gulėti vienas... na tas asmuo iš tos profesoriaus knygos.
- Eremitas?
- Taip. Būtent tas, - Mantas juto kaip Vidas nenoriai kalba apie tuos sutvėrimus. – Manai, kad ta knyga nėra skiedalai?
- O kaip tu manai?
- Neatsakinėk klausimu į klausimą! – Vidas greitai dirstelėjo į pašnekovą ir vėl nukreipė žvilgsnį į kelią. – Kaip tu manai?
- Aš tikiu.
- Tada... Na, pasak knygos jis tave turėtų medžioti tik dėl to, kad tu turėtum būti gerasis. – Vidas greičiau dėstė teoriją, o neklausė Manto. – Ir? Ar tu esi?
- Eremitas?
- Taip! – Vidas kiek užrėkė. – Žinok, žinau, kad tavo giminėje labai daug kas mirė. Ir labai lengvai galėčiau pagalvoti, kad tau trūksta vieno varžtelio, bet matau, kad su tavimi yra laiminga mano pusseserė, tai todėl maldauju mane įtikink, kad esi jis... arba su svariais argumentais paneik. Nes prisiekiu, jei tau pasimaišė galvoje, tai tave uždarysiu į psichiatrinę ir galėsi ten sėdėti pripumpuotas vaistais. Supratai? – Vidas siuto.
- Aš...
- Tu, jis ar ne?! – Vidas sužiuro į draugą. – Greičiau! Kas tu toks po velnių?! Tu tas prakeiktas eremitas ar ne?!
- Aš...
- Šūdas! – Vidas greitai kirto ant stabdžių ir kiek čiuožtelėjęs sustojo per kelis metrus nuo griovio. Iššoko lauk iš mašinos ir pribėgęs prie Manto durelių, atidarė jas. Greitai sugriebęs jį išmetė iš mašinos. Vienu kumščiu užvožė per žandikaulį ir Mantas sudribo į sniegą. – Kas tu toks? Prakeiktasis! Tu myliesi su mano pussesere! Aš tave užmušiu! – Vidas greitai puolė į pusnį ir pakėlė Mantą. – Pažvelk į mano akis, nes prisiekiu aš...
Mantas sužiuro į vyro akis. Jis žiūrėjo taip giliai, kad prokurorui pasidarė nejauku. Jis greitai paleido draugą ir trenkė į saulės rezginį. Mantas dusdamas susilenkė.
- Manai aš tavęs bijau, sumautas eremite?! – Vidas vėl pakėlė Mantą. – Ginkis niekše! Aš tavęs nė kiek nebijau! Tu sumautas eremite! – prokuroras dar kartą trenkė Mantui ir jis galiausiai susmuko į sniego pusnį.
Vidas pakrito toje pačioje vietoje kur ir stovėjo. Jis nebežinojo ką bepasakyti.
- Tu... šūdžiau. – Vidas giliai kvėpavo. – Aš nesuprantu. Kaip tai gali egzistuoti eremitai. Kas mano jie esą? Dievai? Jie šūdas, o ne dievai? Sumauti ir sušikti vištgaidžiai. Pedikai! – Vidas vis dar sėdėjo, kai Mantas palengva išsitiesė. Viena ranka nusivalė kraujus nuo smakro, kurie bėgo iš prakirstos lūpos ir sužiuro į prokurorą. – Mantai?
- Trenk jei tau palengvės, - iškošė jis.
- Žinau, kad kvailai nuskambės, bet aš norėčiau atsiprašyti. – Vidas pažvelgė į draugą, kurį ką tik aptalžė. Jo žvilgsnis tikrai atrodė pasigailėjimo vertas. – Atleisk, bet man labai sunku patikėti, kad tu... gali būti...
- Eremitas... – Mantas giliai įkvėpė. – Aš dvidešimt metų kovoju su tuo. Kiekvieną mielą dieną mane užvaldo akimirkos, kad reikia pamėginti tapti Dievu ar nuklysti į tą išgalvotąjį pasaulį, bet prieš penkis metus sutikau angelą... Liną, kuri viską sužinojo apie mane ir pamilo tokį koks esu. Ji nusprendė man padėti visaip, kad tik nenuklysčiau į tą pasaulį. Jei ir nuklysdavau, tai būtiai prikeldavo. Tas pasaulis daug baisesnis nei šis. – Mantas palengva atsistojo ir padėjęs pakilti Vidui, nuėjo į automobilio vidų. Vyrų rankos buvo paraudusios. Pirštai vos lankstėsi. Drabužiai šlapi ir pradėję stingti. – Atsimeni vakar, kai tu man skėlei antausį?
- Žinoma, - Vidas nuleido akis. – Ar anas pasaulis tavęs šaukėsi?
- Taip. Tu negali įsivaizduoti koks pragaras kovoti prieš savo esmę. Kaip aš galėčiau tai palyginti? – Mantas kiek atsilošė. – Tai toks jausmas, kad kaip tu būtum vakar metęs rūkyti, gerti, narkotikus. Tu gali patikėti kokios valios reikia? Ir aš taip kovoju nuo vaikystės. Manai aš kaltas, kad gimiau eremitu. Manai nežinau, kad jie sumauti, bet to pakeisti, juk negaliu? – Mantas kalbėjo labai sunkiai. Iš jo burnos žodžiai skaudžia veržėsi.
- ... – Vidas spoksojo į draugą, kurį pats prilupo ir negalėjo patikėti ką padarė.
- Vidai, nesijaudink. Lina nieko nesužinos. Laikykime, kad nieko nenutiko su viena sąlyga, jei dabar vaišinsi ir šašlykus kepsi tu. – Mantas pasisuko į prokurorą, kurio „sriebtuvė“ visiškai atvipo. Jis nesitikėjo tokio prašymo.
- Dar kartą atsiprašau. – Vidas ištiesė ranką. – Jei gali atleisk man. Kitą kartą paklausiu, o ne pulsiu. Aš nežinojau kaip tu kenti, o dabar supratau, kad tu smarkiau myli mano pusseserę, nei kas sugebėtų. – Mantas paspaudė Vido ranką ir jis tęsė. – Žinai, bet tu man turi parodyti tą...
- Sugebėjimus?
- Taip. – Vidas uždėjo rankas ant vairo ir palengva pajudėjo Kretingos link. – Na, aš negaliu niekaip suprasti eremitų. Supranti, tie visi materializavimai ir jų tos tipo galios ir panašiai.
- Vidai, ar galiu atvirai?
Prokuroras labai rimtai sukluso ir sužiuro į draugą. Jam pasirodė, kad tos muštynės dar net nebuvo rimtai. Vyras truputi net krūptelėjo, kai išgirdo Mantą taip sakant.
- Sakyk.
- Nenoriu būti blogu pranašu, bet jei mes tirsime kartu ir toliau šitą bylą, tai galiu beveik užtikrinti, kad tu išvysi eremitų sugebėjimus. Tarp jų ir manuosius. – Mantas kalbėjo labai rimtai ir stebėjo kelią. Jis nė akimirkai nepažvelgė į Vido iš baimės ir sukrėtimo nustėrusį veidą. – Aš jaučiu, kad mums teks susidurti su tuo bloguoju eremitu, kuris pakorė mano sesę.
- ... – Vidas giliai įkvėpė į plaučius oro ir iškvėpdamas prabilo. – Manykime, kad visa tai kas yra rašoma apie eremitus tėra tik skiedalai. – prokuroras pamėgino nusišypsoti.
- Patikėk manimi, tai kuo tikriausia tiesa. Tai taip pat tikra, kaip rytmetinės saulės spindulys ar bitės įgėlimas.
- Tada mes įklimpsime į didelį mėšlą...
- Aš dėkingas, kad tu man padėsi, - Mantas kalbėjo tyliai. Jo žvilgsnis stebėjo Kretingos grūdų fabriko bokštus. – Bet bijau, kad nenukentėtum.
- Manai aš ne, nes... – Vidas nutilo iškart tada kai pasuko prie ligoninės. Jis nenorėjo džiaugtis, kad jam gims dukrelė. Jis gerai prisiminė kaip vakar grįžo namo. Kaip Marija parvairavo automobilį, kaip ji lipo laiptais į antrąjį aukštą daugiabutyje ir kaip ji suklupo. Vidas gerai prisiminė kaip sugriebė žmoną per liemenį ir netikėtai pajuto, kad kažkas ten sujudėjo. Silpną sukirbėjimą. Jis greitai atitraukė ranką ir sužiuro į žmoną, kuri linksmu veidu spigino į jį.
Ir jam tada buvo sunku patikėti savo ausimis. Jis girdėjo, kaip žmona ištarė, jog jis turėsiąs dukrelę. Jis gerai girdėjo žmonos žodžius ir netikėtai pasijuto toks laimingas, kad atrodė, jog skraidė ant sparnų. Pagriebęs Mariją ant rankų nuskuodė į butą. Įvirtęs į vidų sugriebė fotoaparatą ir paprašė, kad žmona parodytų savo pilvuką, o tada pradėjo fotografuoti. Jis kalbėjo visokias nesąmones. Aptarinėjo (greičiausiai su savimi, nes Marija nieko neatsakė) kokios spalvos reikėtų pirkti lovelę. Kaip ji galės pliuškentis vonioje su juo. Jis vis fotografavo ir kartkartėmis prikišdavo prie pilvo ausį. Tikėjosi, išgirsti mažos mergaitės, dukrelės širdelės plakimą. Jis troško išgirsti tą greitą mažos širdelės plakimą. Tą vakarą jis jautėsi laimingiausiu žmogumi žemėje.
Dabar Vidas nenorėjo džiaugtis, nes suprato, kad vis palengva klimpsta į mėšlą. Jam atrodė, kad juntąs kaip jo kojos vis smarkiau grimzta. Jis galėjo pasakyti stop šiai bylai ir lėkti pas žmonos. Galėjo, bet privalėjo apginti ne tik savo žmoną, bet ir pusseserę, o dabar ir draugą, kurį pats prikūlė. Dabar kai jis sėdėjo automobilyje, jis labai giliai nustūmė savo mintis apie mergaitę. Apie dukrelę, kuri yra jo ir Marijos meilės vaisius.
Vidas sustojo.  
- Čia? - Mantas
- Taip.
Vidas su Mantu sustojo dideliame kieme. Prieš juos kaip tik užsivėrė paradinės durys į psichiatrinę ligoninę. Tai buvo miesto ligoninės kairysis korpusas. Jie abu patraukė į vidų ir nužingsniavo į vedėjo kabinetą. Vidas buvo susitaręs susitikti. Prokuroras pasibeldė į baltas duris ir gavęs leidimą užeiti, patraukė į vidų. Mantas sekė iš paskos. Psichiatrinės skyriaus vedėjas atrodė pagyvenęs vyras. Plaukai kiek žilstelėję. Ant nosies kabojo dideli akiniai. Stamboko kūno sudėjimo, kuris netgi labai išryškėjo dėl jo gana žemo ūgio.
Vidas priėjo prie artimiausios kėdės ir atsisėdo. Mantas padarė tą patį.
- Kaip nutuokiu jūs būsite prokuroras Vidas. Tiesa? – vedėjas pakrypo į Manto draugą.
- Taip tiesa. – Vidas paspaudė ištiestą ranką. – čia mano draugas Mantas - ligonių specialistas. – prokuroras pažvelgė į Mantą.
- Malonu susipažinti. Aš šio skyriaus vedėjas Petras. – žemo ūgio vyriškis atsisėdo atgal. – Tai jūs domitės eremitais?
- Taip. Mes esame linkę manyti, kad mūsų byloje jie gali būti įsipainioję. – Vidas skvarbiu žvilgsniu sužiuro į Petrą. – Kas jie tokie? Tie eremitai?
- Na, tai sunku pasakyti. Mes norėtume manyti, kad tai kokia nors psichinė liga, bet kol kas nuo jos neradome jokių vaistų.
- Tai kaip susitvarkote su tokiais ligoniais?
- Kad jų labai mažai tepasitaiko Lietuvoje, todėl net negauname finansavimo iš valstybės tyrimams dėl vaistų darymo. Mes tiesiog jiems leidžiame stiprius raminamųjų dozes. – Petras patraukė pečiais. – Kol kas mokslas bejėgis ir paaiškinti jų gabumus ir surasti vaistų.
- Ar galėtumėme pamatyti tai ko atvažiavome? – Kreivai šyptelėjo Vidas. Jam buvo labai smalsu pamatyti tikrą gyvą blogąjį eremitą. – Pone Petrai, ir dar vienas klausimėlis. O kaip jūs vertinate profesoriaus Jono Artvaino darbus?
- O! – Petras nuščiuvo. – Tai geriausias eremitų tyrinėjimo specialistas. Jo darbai yra išversti į daugybę kalbų. Jo tiriamoji medžiaga nuodugniai  nagrinėjama ir bandoma suvokti eremitus.
- Tai jūs tikrai tikite, kad tai gali būti kažkoks apsigimimas ar kas nors panašaus?
- Atleiskite, bet aš neturiu tvirtos nuomonės. Kol kas laikausi to, kad reikia palaukti ir pažiūrėti ką mokslas paskelbs. – Petras atsistojo. – Ar eisime?
Visa trijulė patraukė koridoriumi. Greitai pasiekę liftą, juo nusileido į rūsį ir toliau patraukė menkai apšviestu koridoriumi. Pasiekę metalines duris Petras suvedė į apsaugos blokelį kodą, kuris atrakino duris ir atlapojo jas. Visi suėjo į vidų, kai netikėtai Petras sustojo:
- Viskas. Jei norite jį pamatyti, tai jis už tų baltų durų, o man jau jo gana.
- Aišku. – Pasakė Vidas ir žengė kelis žingsnius į priekį.
- O galite pasakyti ką jis sugeba? – prabilo Mantas. – Koks pasireiškia jo eremito simptomas?
- Nebijokite jo. Jam šiandien suleista netgi dviguba dozė. Jis turėtų sėdėti savo kampe ir beveik nekreipti į jus dėmesio, bet jūs jį pajusite. – Petras nusibraukė riebius lašelius nuo kaktos. – Man sunku net paaiškinti jums kaip tai gali būti, bet užtikrinu, kad jūs turėtumėte pajusti stiprų pykinimą, gal protarpiais iškilti prieš akis nugyventi vaizdai. Jei išbūsite per ilgai tai tikrai apsivemsite ir galite nualpti.
- Kiek galime pabūti?
- Neilgiau penkių minučių. – Petras parodė į švieslentę, kuri užsidegs tik jiems įėjus. – Jei po jų neišeisite, užeisiu aš ir ištrauksiu jus iš ten. Sutarta?
- Žinoma. – Vidas pasakė ir priėjo prie durų. – Mantai pasirengęs?
- Manai, kad tai geras sumanymas? – būsimasis Linos vyras sutriko. – Juk jis gali pajusti, kad aš esu gerasis? Kas tada?
- Pažiūrėsime. – Pasakė Vidas ir pradarė duris.
Paskui prokurorą įėjo ir Mantas. Jie susižvalgė, kai išvydo dešiniajame kampe klūpantį eremitą ir spoksantį į sieną. Jo galva judėjo pirmyn ir atgal. Jis į nieką nereagavo. Palengva Mantas ir Vidas pradėjo jausti kaip kažkas kirba jų galvose. Kaip skrandį protarpiais suima skaudūs spazmai. Švieslentė rodė, kad jiems liko keturios su puse minutės. Sekundės taip lėtai bėgo, kad atrodė, jog laikas sustojo. Mantas kiek prisiartino prie blogojo eremito, nes norėjo pažiūrėti į jo veidą, kai staiga jis pašoko ant kojų ir užgriuvo ant Vido partnerio.
- Numesk jį nuo manęs!
- Tuojau. – Prokuroras pamėgino ligonį atplėšti, bet jo pirštai buvo taip stipriai susirietę ir įsikibę į striukę, kad sunkiai sekėsi jį net pajudinti.
- Manau, kad jis junta mane. – sumurmėjo Mantas. Jis žiūrėjo į blogojo eremito veidą, kuriame nesimatė jokios reakcijos. Pro kiek pravirą burną varvėjo seilės ant Manto. Jis staiga sutriko. Jo mintyse pradėjo kilti sakinys. Mantas spoksojo į blogąjį eremitą ir nustėro. Jis negalėjo patikėti, kad mato pažystamus veido bruožus. Jis buvo toks pasimetęs, kad vos galėjo kvėpuoti. Dabar jo galvoje vyko chaosas. Atmintis vis bandė lyginti matomą vaizdą su priešais stovinčiu eremitus ir niekaip nenorėjo pripažinti, kad jie panašūs kaip du vandens lašai. Mantas net ištiesė ranką, kad paliestų jo veidą. Paakiai pajuodę. Barzdos šeriai stipriai braižė ranką. Nuo kūno sklido ekskrementų, seno prakaito kvapas. Toks stiprus, kad rietė nosį, bet Mantas pasistengė į tai nekreipti dėmesio. Jis buvo sutrikęs, kad mato savo tėvą... mirusį. Mantas žinojo, kad jo tėvas mirė, kai jam buvo šešeri, bet kaip tada gali būti, kad čia, ant jo užvirtęs ir nagus suleidęs į drabužius, stovi jo tėvas. Bent jau jo veidas. Jo akys, kurias paveldėjo ir Mantas.  
- Aš tuojau jį... – Vidas nuplėšė ligonį ir paguldė į lovą. – Kaip tu, žmogau?
- Gerai.
Vidas vis dar jautėsi keistai. Jo kūnas kovojo su kažkuo, bet kas sekundę vis stipriau pralaimėjo. Mantas gerai juto, kaip kažkas bandė įlysti į jo mintis. Jis tai jau jautė, kai buvo mažas vaikas. Kai stovėjo su šautuvu prieš šerną ir taikėsi į jį. Kai tą akimirką jis nudėjo tėvo žudiką. Jis jautė tą patį bandymą įsiskverbti į jo sąmonę. Dabar Mantas žiūrėjo į gulintį eremitą, kuris atrodė toks bejėgis, bet iš tikrųjų taip nėra. Jo kūnas gal ir palaužtas, bet protas tai ne. Vidas dairėsi aplinkui. Jam pasirodė įdomūs rėžiai ant sienų, durų staktų, langų rėmų. Visame kambaryje buvo išraižyti piešiniai.
Kreivos palmės paskendusios rūke. Dvi merginos kurias gaubė tamsa. Iš niekur, per kelis kadrus susidarantys šunys, varnos. Piešiniuose tamsa buvo personifikuota. Paversta lyg gyvu sutvėrimu. Ir namelis. Senas. Suvargęs. Stovintis prie didelio miško krašto. Tai buvo kraupus piešinys. Bet keisčiausia tai, kad tos dvi merginos kažkur matytos. Vidui ir Mantui, kaip sakoma sukosi ant liežuvio galo atsakymas, kur jie jas matė.
Švieslentė kabanti ant sienos rodė, kad liko kelios minutės. Abiejų lankytojų skrandžiai visiškai sustreikavo. Kas kelias sekundes suimdavo toks stiprus vimdimas, kad atrodė dar truputi stipriau ir nebeišlaikysi.
Mantas dar kartą priėjo prie ligonio ir pažvelgė į jo akis. Jis vis svarstė, kad gal čia ne jo tėvas. Jis bandė save įtikinti, kad čia ne jis. Jis juk miręs! Tada kas? Mantas nežinojo atsakymo, bet juto, kad tai ne jis. Atrodė, kad to eremito kūną siela yra apleidusi. Kažin kaip atrodytų jei kas uždegtų žvakutę, pagalvojo Mantas.
Vidas jau atrodė pasiruošęs išeiti lauk, bet sustojo ties durimis ir dar kartą panoro pažvelgti į blogąjį eremitą, kai staiga jis pašoko ant kojų ir labai aiškia pažvelgė į Vidą bei Mantą.
Blogojo eremito rankos buvo surištos. Kojos pririštos grandine prie lovos. Mantas suvokė, kad jis mato aiškiai ir supranta kas tokie čia atėjo. Blogajam eremitui buvo aišku tik tai, kad jo palatoje stovi tikrų tikriausias gerasis eremitas ir jį reikėtų bet kokia kaina nudėti. Panaikinti gėdą.
- L...i...n... – prabilo ligonis.
Būtent šią akimirką, kai Manta su Vidu išgirdo ligonio balsą pastebėjo, kad laikrodis švieslentėje nenumaldomai tiksi. Likusis laikas taip greitai tirpo, kad juos apėmė panika.
- Ką sakai?! – sušuko Vidas pribėgęs prie ligonio.
- L...i...n...
- Ką? – sutriko Mantas. Jo mintyse netikėtai iškilo prisiminimas apie pakartąją sesę. Vido draugas greitai nusipurtė.
- L...i...n...a
Vidas išvydo nušautus nusikaltėlius. Kažkada pašautą porininką. Vyras greitai pradėjo judinti galvą, kad prisiminimai dingtų iš galvos.
Blogasis eremitas sustingo ir sužiuro į abu vyrus. Jis giliai atsiduso ir greitai nukrito ant grindų. Švieslentė rodė nulius. Laiko nebebuvo. Jie užsilaikė per ilgai. Manto sąmonė pasidavė prisiminimais apie paskutiniąsias minutes praleistas beginant tėvą. Ir jo galvoje skambėjo gražiausios merginos vardas. Lina. Vaizdai taip greitai keitėsi vyrų galvoje, kad jie ilgai nebeištvėrė. Kelis sykius gerai apsivėmę nualpo. Prieš nuvirsdami ir atsitrenkdami galvomis į grindis išgirdo kaip atsidarė durys ir į vidų įėjo Petras su sanitarais. Kol Mantą ir Vidą išnešė kambaryje išsisklaidė blogojo eremito keliamas jausmas. Blogasis eremitas mirė palikęs tik vieną žodelį, kurį perdavė mintimis. Lina. Belieka laukti kol vyrai tai supras, nes kitaip gali būti per vėlu.
.

    
Nuo amoniako pirmasis pabudo Vidas. Jis palengva pramerkė akis ir sužiuro kur atsidūręs. Greitai išvydęs seselę, pasilenkusią virš jo ir rankose laikančią juodą buteliuką, nurimo. Vidas nugirdo, kaip moteris pasakė, kad jis jau pabudęs, o po to nuėjo prie Manto.
Prokuroras pamatė dėmes ant savo megztinio ir prisiminė, kad prieš prarasdamas sąmonę kelis sykius apsivėmęs. Vidas dar kelias sekundes pagulėjo, o po to atsisėdo. Nuleido kojas nuo aukšto staliuko ir pažvelgė į savo draugą, palengva besipeikėjantį iš alpulio.
- Mantai, kaip tu?
- Manau, gerai.
Mantas atsisėdo. Jo megztinis atrodė taip pat su dėmėmis. Jis, kiek svirduliuodamas, atsistojo ir nusivilko jį ant kurio apsivėmė, ant kurio seilėjosi vyras labai panašus į jo tėvą. Ant kurio seilėjosi miręs blogasis eremitas. Mantas kiek sunkiai nusimovė megztinį per galvą ir numetė ant stalelio nuo kuriuo nulipo. Seselė tvarkėsi: padėjo buteliuką ir nusitempė nuo rankų baltas chirurgines pirštines, o po to išėjo.
Kambaryje liko tik Petras, Vidas ir Mantas.
Vidas taip pat atsistojo. Jo galva svaigo. Jam dar nėra tekę apsivemti ir nualpti. Net po didžiausių išgertuvių jis beveik nevemdavo. Jo skrandis laikomas geležiniu, kaip kiti sakydavo. Jis net po darbo mėgdavo bare išgerti kelias stiklinaites grogo.
Vidas priėjo prie Petro.
- Mes pamatėme raižinius ant sienos ar jis darė tai tik ant sienos?
- Ne. – Petras atsikosėjo į kumštį. – Jis pradžiai piešė ant popieriaus,o tik po to ant sienos, nes jis pamėgino tapti Dievu. Po jo bandymo mes privalėjome jį izoliuoti ir uždaryti.
- Ar būtų galima gauti visus jo daiktus?
- Gerai, nes kiek žinau jis artimųjų neturi. – Petras pagalvojo. – Regis, kad nebeturi.
- Kiek laiko jis jau čia? – Mantas tyliai prabilo. Jis vis dar juto burnoje vėmalų skonį, kvapą.
- Mūsų ligoninėje?
- Tada išvis kiek jis praleido laiko ligoninėse? – Vidas sukluso.
- Pas mus jis apie penkis metus, o prieš tai apie dešimt metų Klaipėdoje, o dar... – Petras pagalvojo. Jam reikėjo prisiminti, nes visa tai kadaise skaitė jo byloje. – Regis, kad prieš čia ir Klaipėdą, jis apie dvidešimt metų praleido Švėkšnoje.
- Jūs pasakėte Švėkšnoje? – sutriko Mantas.
- Jis ligoninėse jau trisdešimt penkis metus? – Vidas negalėjo tuo patikėti.
- Taip. – Petras pastebėjo, kad Mantas ir Vidas vis dar vėpso į jį lyg tikėdamiesi, kad jis dar ką pasakys. – Tas mano atsakymas „taip“ buvo į jūsų abudu klausymus.
- Koks jo vardas ir pavardė? – paklausė Mantas ir suprato, kad jis tikrai negalėjo būti jo tėvas, bet kodėl toks panašumas? Mantui tai kėlė labai šiurpius jausmus. Jo panašumas toks baisus, kad atrodė, jog tai Manto tėvas. Gyvas. Nesužalotas šerno ir nepažystantis sūnaus. Seilėjantis lyg senbernaras ir pasiryžęs nudėti Mantą. Panaikinti eremitų gėdą.
- Jis Juozas... – Petras kiek pakrapštė pakaušį ir pripažino, jog neprisimena pavardės. – Atsiprašau, bet nebegaliu pasakyti.
- Ar galėtumėte mums parodyti jo bylą? – pasiteiravo Vidas.
- Aš neturiu teisės jos rodyti.
- Pone Petrai, - palengva prisiartino Mantas prie skyriaus vedėjo. – Kaip čia jums pasakius? – Mantas pažvelgė į Vidą lyg tikėdamasis, kad gaus iš jo paramos, bet po to atgal atsisuko į skyriaus vedėją. – Aš pats esu iš Švėkšnos ir kai pamačiau ligonį aš buvau šokiruotas, nes jis toks panašus, kaip du vandens lašai, į mano mirusį tėvą.
Petras žiūrėjo į jį šaltai. Nesujudėjo nė vienas raumenėlis ir Mantas sumojo kodėl. Jis manosi, kad jam pasivaideno. Kad tai tik eremito hipnozės poveikis, kad jam visą tą laiką vaidenosi miręs tėvas.
- Aš sakau jums. Tai ne hipnozės poveikis. – Mantas pamatė Petro išraišką. Jis šiek tiek įsitempė. Sukluso įdėmiau klausytis Manto. – Jei netikite galime nueiti ir pažiūrėti ar jis panašus. – Mantas suskato greitai išsitraukti piniginę, kurioje laikė nespalvotą tėvo nuotrauką su savimi ir sesute. – Štai. – Jis padavė ją skyriaus vedėjui.
Dabar visi matė, kad Mantas sakė tiesą. Nuotraukoje jis. Tai buvo blogasis eremitas tik linksmas ir sveikas. Veidas neatrodė toks sukritęs ir išvargęs.
- Taigi, prašau leiskite paskaityti jo bylą. – Mantas prakalbo tvirtai, bet neįsakmiai.
- Gerai. – Petras grąžino nuotrauką ir išėjo iš seselės kabineto. Paskui jį patraukė Vidas, o po to, kai susitvarkė su nuotrauka: kurią atgal įsidėjo į piniginę, dar kiek pažiūrėjo į ją ir galiausiai įsikišo atgal į kišenę ir Mantas. Jis gavo kiek pabėgti, kad pasivytų likusius.
- Štai. – Petras padavė bylą Mantui ir jis pradėjo skaityti ją.
Po geros valandos jis jau žinojo, kodėl šitas blogasis eremitas toks panašus į mirusį tėvą, nes tai buvo jo dvynys brolis. Mantas niekada to nežinojo. Jis nė nenutuokė, kad tėvas turėjo brolį, o dar dvynį. Niekas Švėkšnoje apie tai nekalbėjo. Kodėl? Pirmiausia į jo galvą atėjęs klausimas. Kodėl? Daugiau jis nieko negalėjo sugalvoti. Kodėl miestelio gyventojai niekada nekalbėjo apie jį? Kas jis toks buvo, kad visi tylėjo? Koks jis turėjo būti, kad jo bijojo ir tylėjo? Mantas jautėsi sutrikęs. Jis dabar gerai žinojo, kur jis gyveno. Iš bylos matė adresą ir pasižadėjo sau, kad artimiausiu metu nuvyks ten. Ta vietovė buvo netoli Švėkšnos. Tas miestelis, Saugų pavadinimu įsikūręs Šilutės Klaipėdos kelyje. Jo tėvo dvynys brolis gyveno Saugų miškuose. Savo sodyboje.
Mantas dabar suprato, kodėl tėvas visą laiką dirbo psichiatrinėje ligoninėje sanitaru. Jis rūpinosi savo broliu. Jis rūpinosi savo kūnu ir krauju. Manto tėvas žinojo, kad jis kitoks. Mantas nutuokė, kad jo tėvas gerai žinojo apie savo dvynio brolio keistumą, todėl ir rūpinosi juo.
Mantas tik negalėjo vieno suprasti, kaip turėjo pasijusti jo tėvo brolis, kai mirė Manto tėvas. Kai jis liko vienas. Kai niekas nebelankė jo. Kai daugiau niekas su juo nebesikalbėjo kaip su žmogumi. Gal tada jis ir buvo nuklydęs į aną pasaulį? Mantas pagalvojo, nes byloje buvo rašoma, kad ligonis keletą kartų buvo ištiktas katatonijos.
Mantui netilpo visa tai į galvą. Jis ką tik sužinojo, kad kažkas medžioja jį. Kad jo tėvas turėjo dvynį brolį. Kad dėl kažkokios priežasties niekas miestelyje ir ligoninėje, kurioje jis užaugo, neminėjo jo tėvo brolio vardo ar bent, kad jis turėjo dvynį. Mantas buvo daugiau nei sutrikęs. Jis dabar gerai suprato, kad turi sugrįžti į Švėkšną. Kur senai iš jos pabėgo, nes nusprendė niekada nebesugrįžti į ją. Jis nebenorėjo niekada ten bepasirodyti, nes kai tik pamato tiltą iškart prisimina sesers kūną, tabaluojantį nuo jo. Tai taip sunku, kad jis nutarė iš ten pabėgti. Palikti įmotę Dalią ir niekada nebegrįžti.
Bet kaip jis dabar gali nebegrįžti? Jis turi pasirodyti savo gimtajame miestelyje ir sužinoti, kodėl niekas niekada nekalbėjo apie jo tėvo brolį dvynį. Jis privalo ir tas smalsumas pradėjo taip jam smaugti gerklę, kad atrodė jis imtų ir išlėktų į lauką, o po to tiesiai, per laukus, miškus, kitus miestelius ir kaimelius, bėgtų Švėkšnos link. Mantas norėjo kuo greičiau parskuosti pas įmotės. Apkabinti ją ir prisiglausti prie jos. Jis tik dabar pajuto, kad labai stipriai pasiilgo savo netikros mamos, kurią laikė tikra. Vadino mama ir mylėjo, kaip tikrą motiną. Jis labai norėjo į Švėkšną, bet smegenys suvokė, kad dar turės palaukti. Sugrįžti pas Liną. Jis pamėgins ją įkalbėti važiuoti kartu. Gal dar ir Vytą. Jie visi nuvyks į Švėkšną. Mantas sužinos, visą tiesą apie savo tėvo brolį dvynį. Lina pamatys taip niekada neišvystąją Švėkšnos bažnyčią, kuri, kai stovi šalia jos ir žiūri į dangų, atrodo, kad laiko jį ant savo dviejų bokštų. Lina pamatys savo uošvę. Mantas žinojo, kad ji jai patiks. Dalia buvo, kaip sakoma, šauni moteriškė.
Mantas giliai atsiduso ir padavė bylą Petrui. Jam atrodė, kad šitas poelgis – bylos grąžinimas – tai jo mirtis. Jo pasidavimas. Jo rankų nuleidimas ir jo ryžto žlugimas. Jis pasijuto taip, kaip, kad niekada nebenuvyksiąs į savo gimtąjį miestelį.
- Gal jau važiuojam? – Vidas.
- Gerai.
- Dėkui, kad pasidalinote savo laiku su mumis. – Atsisveikindamas prokuroras pasakė ir išėjo su draugu į lauką.
Vis dar tebesnigo.