Pro užtrauktas žaliuzes įkyriai bandė prasiskverbti mėnulio šypsnis. Įsivaizdavau, kad jo visiškai nematau. Ir tuomet iš tiesų pasijutau pernelyg apatiška mane supusiam pasauliui. Ne vienam. Tūkstantiems pasaulių, kuriuos vienu kveptelėjimu gali sugriauti. Juk griauti lengviau nei statyti – girdėjau šią frazę dar iš tėvo, kurio kišenės visada buvo pilnos sąmojų, kuriais jis pasiremdavo it lazdute, kai nebesugebėdavo pro pykčio sklidinus vartus eiti link fantazijų, link išgalvotų pasaulių, kuriuose dar šiektiek, dar nedaug, bet esi reikalingas. Dar dabar matau tėvo plaukus, surištus į uodegą, šiektiek išsidraikiusius ant marškinių, šiltųjų kraštų linksmybėms išmargintus, kuriuos jis taip mėgo ir vadindavo havajietiškais (galbūt, jie tokie ir buvo). Da ir dabar matau jo ranką ant patefono, iš kurio sklisdavo pati svajingiausia muzika pasaulyje. Aš tuomet sukdavausi, sukdavausi ir manydavau, jog jis manęs nemato. Kaikurie dalykai juk pernelyg brangūs, kad juos užmirštum, tiesa?
Panirusi į prisiminimus prarasdavau laiko nuovoką, todėl visiškai neišgirdau žingsnių ir tabaku atsiduodančio alsavimo.
- Kodėl šitie paukščiai niekados nesusitinka ?



Suvirpėjus rankai pirštai atleido teptuko galą ir jie nukrito ant mano mamos prijuostės. Sukandau dantis ir ėmiau skaičiuoti. Du, trys, devyni, trylika, septyniolika, dvidešimt septyni, devyniasdešimt devyni. Atsimerkus tikėjausi nebeužuosti klausimais prisotinto oro. Pamažu atmerkiau vieną akį, vėliau kitą ir atsisukau. Už manęs teliko tabaku vilnijantis dvelksmas. Sušalusiomis rankomis susiradau popieriaus skautę ir užrašiau: „Nes ciklas vadinasi  “.
Pakišau ją po tos žmogystos durimis, už kurių girdėjosi muzika. Nusigrįžusi eiti sustojau. Gitaros akorduose girdėjau kažką beprotiškai tolimo.
Basomis nutipenau į vonią ir prisileidau daug daug karšto vandens, į kurį įlipusi norėjau bent kiek pabėgti nuo mane supusio šalčio.



Brėkštant rytui mane apėmė mieguistumas. Susisukau sau gūžtą ant balkono medinių grindų ir palengva ėmiau jausti lengvas miego rankas ir kelią, kuriuo jos mane vedė tylėdamos ir glostydamos žandus. Tarytum savo vaikui... Aš buvau jų amžinas ir niekad nesuaugsiantis vaikas. Brėkštantys spinduliai lietė mano susipynusius pirštus ir bučiavo kaktą. Jutau palaimą, patį aukščiausią egzaltacijos tašką. Ir nepaisant to, aš visut viską aplinkui save galėjau girdėti. Grįžęs kaimynas savo liūdnų akių pagalba uždarė balkoną ir mane drauge su juo. Girdėjau kambary degant šviesą ir plintant alsius vijoklinius dūmus...
Iš keisto skrajojimo atmerktom akim, iš transo, kuris savo palaimą neleido  daugiau niekada pamiršti ir sušalusio savo kūno gniaužtų pakilau tik pirmiesiems žiburiams stojus į kautynes su tamsa. Seniai miegas nebuvo užspaudęs mano violetinėm gijom įrėmintų akių. Atsidūrus virtuvėje greitai supratau, jog esu ne viena. Žvilgsnis žvelgė į mane. Tik klausimo jose pamatyti neįstengiau ir sučiupau save bežiovaujančią. Taip buvo taip malonu daryti... Ir tada kaimyno akyse pamačiau įsižiebiant švieseles. Prisėdau priešais jį ir sukryžiavusi rankas ėmiau prabudinėti iš miego. Kai pasitrynusi kumšukais akis norėjau paklausti jo, ar vanduo kątik užviręs, supratau, jog priešais mane nieko nėra. Tik tuštumos raukšlelėm išvagotas oras.
Įsipyliau į stiklinė vandens ir ties burna sustojau. Jis buvo žalias.