Skirstomės: vieni išeina į Anapus,
Primena juos akmenys šalti.
Kitas sviedžiamas lyg rudeninis lapas,
Ir, žiūrėk, nebėr jau jo arti.

Lieka nepadovanotas geras žodis,
Spaudžia, slegia ta našta sunki.
Tenka savyje ilgai ilgai nešiotis
Priekaištus: „Galėjau pasakyt..."

Mielas mano, mylimas, brangusis,
Tarkim viens kitam šiltus žodžius.
Kol neatšvilpė šiaurinio vėjo gūsis
Kirskim pykčio medį – jis nudžius.