Ką tyliai kužda, kalba
nurimusi giria.
Prie seno, gimto klevo,
jau renkasi minia.
Pareina ir išeina
gimtinės takeliu,
sena, sena motulė
su ilgesiu giliu.

Prie jos prigludęs vaikas
ant Angelo sparnų.
Tik va, kuris iš mūsų,
suprasti negaliu.
Prie klėties tėvo
dalgis ir šulinio svirtis,
palinkusi vis laukia,
kada sugrįš ir jis.

Bus vaišių pilnas stalas,
putojanti taurė,
tik gers iš jos ne tėvas,
sklis ilgesio giesmė.
Kuždės, čiauškės sugrįžę
visi, visi - svečiai.
O rytui auštant tyliai,
vėl liks tušti laukai...