vos tik tu atsitrauki –  metus nematai arba dešimt –
vyrai herojai, slapti mylimieji nepaliaujamai sensta,
nešioja tėvų barzdas, auklėtojų mimikas,
prisiveria pirštus tvarkydami klebančius stalčius,
įstringa jaunystės madoje netvirtais užtrauktukais,
mintinai pakartoja šimtąjį kartą lyg pirmą
eilėraščio tris eilutes (nesilaiko nauji galvoje),
ir senasis scenarijus nebesuveikia –
eilės graudžios kaip danties apnašos.
    dieve, ką tu darai su jais ir mumis,
paėmęs užstatą – džiaugsmą žavėti,
davei žmoną, vyrą ir namą – ekonominės krizės graužtuką,
dauguma bijo skristi bevizėn amerikon,
laukia sniego, atostogų arba traukinio į sajanus,
krauna kuprinę, sienomis netiki – tiki belange.
    verta būti šalia, masažuoti pečius, sulaukėti,
stabdyti alubarin slenkančius plaukus,
galąsti peilius nagų dildele ir baidyti regėjimus:
virš durų – lenta „uždaryta“,
lange rusiško traukinio – „na zimu“.