...Kai anksčiau, nors ir retai, paglostydavai mano mažą galvelę... Norėčiau, kad dabar tai nebūtų taip sunku nei tau nei man...
                                                   ....
...Tu buvai ir dabar esi mūsų visų siena ir stogas. Palikau tave...palikau.
Norėčiau nors kartą žinoti, kad paklausus tavęs kaip jautiesi, neišgirsčiau tuščio žodžio.
                                                   ....
...Kai buvau mažytė saugiausia vieta pasaulyje buvo ant tavo kelių. Nei priešai nei uraganai nebūtų išplėšę manęs iš tavo rankų.
                                                   ....
...Pasiėmę savo jauną bladhaundę ėjom pasivaikščioti šaltą žiemos rytą į Puškino parkelį. Laikei mane švelniai paėmęs už rankos. Pasaulis buvo paprastas, prasmingas ir gražus.
                                                  ....
...Tu visada buvai itin rimtas. Kai prasižiodavai, dažniausiai tai būdavo juodas humoras. Vyrai tavęs nemėgo, tu jų irgi. Niekada neturėjai draugų. Moterys... Galėjai turėti bet kurią. Tada džiaugiausi, kad mes visi turim mano nuostabiąją mamą. Tu ją visada mylėjai ir mylėsi. Jinai tavo vaikų motina....lia lia lia....Taip. Vaikų motina, matyt, ne idealiausia priežastis mylėti moterį, kaip moterį.
                                                 ....
...Tu kaltas. Savo tylėjimu sužlugdei kelią atgal. Arba kelią pirmyn. Sužlugdei mano drąsą, ryžtą, pyktį...O pats buvai per daug prasikaltęs būti drąsus.

                                                ....
....Tu pasisodindavai mane šalia ir mokydavai matematikos. Sukurdavai daugybę vienodų uždavinių, kad supratus vieną, galėčiau išspręsti kitus. Būdavau išdidi ir laiminga išsprendusi dešimtą tokį patį. Buvau laiminga, nes tu skirdavai dėmesio man. Jo buvo vis mažiau ir aš maniau, kad tik tiek esu verta.
...Aš nešdavau eilėraščius sukurtus apie tave ir mamą, apie paukščiukus, sesę, žemę ir dangų. Jūs mane visada girdavot. Ir tu nuoširdžiai žavėjaisi....

                                               ....
....Tu išdavei mus visus. Išdavei daug kartų. O labiausiai išdavei tuo, jog nuteisei ir save ir mus žiauriau, nei nusipelnėm.
                                                ....
....Kvieti mane apsilankyti...tavo namuose....tavo ir sesės. Aš dievinau tuos namus. Romantika liko juose.
....Tu šypsaisi, kai atvykstu kas porą mėnesių, klausi kaip sekasi, kaip mokslai, o man norisi išmušti tavo šypseną... Nemėgstu į ją žiūrėti. Tik tavo akys...Man tik tavo akys...Tavo akys visada liūdnos, gilios....tuščios. Tavo akyse matau istoriją, kurios niekas negirdėjo.
                                              
                                             ....
....Mes susitinkame vis rečiau. Taip retai, kad net pamirštu apie tave. Ir tai turbūt būna sveikiausios mano gyvenimo akimirkos. Neprašyk manęs vėl ir vėl ten grįžti. Širdžiai nesveika. Sveikata reikia rūpintis.

                                          

                                                    ....O šiuo metu norėčiau, kad paglostytum mano galvą.