Atgal atsigręžiu...
o nereikėjo,
išvysti vėl nuvytusias spalvas,
kvėpuoti tais balsais,
ragauti vėją,
ant kaklo vėl užsivyniot raides.
Kavos puodelyje mažėja,
dažai man kaupias akyse,
nutraukytais sparnais vėl fėjos
aplanko, išgeria mane.
Atsigręžiu, nusisuku, ar taip svarbu?
Gyvenimas pametęs laiką vaikšto,
Lyg feniksas – aš amžinus namus turiu,
Kurių nemato niekas ir lietus.
Nelaisto.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2008-10-30 20:57:29
gerai kai stogai vandens nepraleidžia.
vienišumo karalija
Anonimas
Sukurta: 2008-10-29 18:02:00
Taip sau... Lyg reikėjo parašyt, tai ir parašiau. Arba ta nuotaika nugali vertę.