Senokai paskutinį kartą jaučiau tokį mėšlą savyje. Tokį akmenį. Didelį. Didesnį už mane pačią. Didesnį už visus savo lūkesčius, kurie ir taip buvo dideli. Už savo visus norus bei svajones. Nors viskas buvo tiesiog apgaulinga.
Nieko nebėra. Nebeliko nulių, nebeliko didelių norų, nebeliko skaudžios meilės, nebeliko bjauraus oro, nebeliko net ir manęs. Nuskilo pusė mano širdies, ištekėjo pusė mano turimų nieko vertų sūrių ašarų ir prabėgo pusė mano gyvenimo prasmės, kuri ir taip visiems aplinkiniams buvo tiesiog apskrito nulio vertės...
Taip tuščia.
Nešvaru, plika ir liūdna. Trūksta oro. Kurio net nėra.
Tu tai pasiėmei su savimi.
Skaudi tiesa. Aš tiesiog nieko verta. Todėl ir vėl eilinį kartą likau viena. Su savo mintimis, kurios išskrido pas žmones, kurie turėtų būti garbingi. Jausmais, kurių kaip visi mano, neturiu. Svajomis, kurios paliko mane vieną. Ant šlaito. Nukristi. Prasmegti. Tiesiog dingti. Kol vėl galėsiu atgimti. Iš naujo. Pradėti gyventi kitaip. Kitaip, negu gyvenu dabar. Bet aš nepasikeisiu. Jau tokia esu. Ir būsiu visada.
Būsiu tiesiog Beširdė Kalė.